Liudiju istorijai apie 1991 m. sausio 13 d. Kruvinąjį sekmadienį
Sausio 11 d. buvau komandiruotėje Zarasų rajone. Išgirdęs apie kylančią grėsmę mūsų šventam Lietuvos Nepriklausomybės reikalui, skubėjau namo. Tą pačią dieną įsitraukiau į budėjimą prie svarbiausių respublikai objektų. Apie 16 valandą jau buvau Karoliniškėse, prie Televizijos bokšto apsaugos. Iš pradžių žmonių buvo nedaug. Po 18 valandos žmonių prisirinko pakankamai. Laiką leido įvairiai: vieni žiūrėjo televizorių, gėrė kavą ar arbatą, antri vaikštinėjo aplinkui bokštą, treti, susibūrę prie įėjimo į bokšto teritoriją, šoko ir dainavo. Tarp susirinkusiųjų buvo įvairių tautybių žmonių : lietuvių, rusų, lenkų ir kt. Mane vaišino kava paprasta darbininkė rusų tautybės moteris, vietinė Karoliniškių gyventoja su parišta sulaužyta ranka. Ačiū jai! Visi buvo mieli ir draugiški, tik labai susirūpinę rytdiena. Šių žmonių geranoriškumas ir nusiteikimas kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės teikia vilčių visiems. Čia būti buvo malonu, tačiau radijas kvietė Vilniaus gyventojus sustiprinti budėjimą prie tarpmiestinių telefono tinklų ir RTV komiteto. Nusprendžiau paklusti ir vykti į Konarskio ir Savanorių gatvėse esančius objektus. Čia radau tokius pat gerai nusiteikusius žmones, sutikau pažįstamą A.Kuncę, su juo ir praleidau vakarą ir dalį nakties vaikščiodami nuo RTV k-to iki TT pastatų. Laikas slinko pamažu, monotoniškai, bet ramiai. Grįžau namo ilsėtis apie 4 valandą. Rytą, pabudęs iš miegų, vėl išgirdau kvietimą rinktis prie Televizijos bokšto. Tuoj pat išskubėjome kartu su žmona. Atvykę radome daug žmonių, tarp jų sutikau daug bendradarbių ir pažįstamų. Po pietų su savo bendradarbiu L.Šiukšta nutarėme vykti prie RTV komiteto, nes ten mažiau žmonių. Atvykę sutikome bendrų pažįstamų. Vaišinomės kava, sumuštiniais, diskutavome, politikavome, aptarinėjome įvairius įvykius Nepriklausomoje Lietuvoje. Apie 17 valandą nutarėme parvykti namo pavalgyti, pailsėti ir atvykti budėti naktį. Taip baigėsi man sausio 12 diena.
Pailsėjęs atvykau budėti prie RTV k-to pastato jau po 24 valandos, t.y. sausio 13 d. apie 0 val. 15 min. Buvo ramu, švietė prožektorius, jaunimas aikštelėje šoko, kiti per satelitinę palydovinę sistemą žiūrėjo nuotaikingą vakarietišką filmą. Visi buvo nusiteikę linksmai, net, sakyčiau, praradę budrumą. Niekas turbūt nenujautė, kad taip arti tragedija. Apie 1 val. 40–50 min. kažkur toli nuaidėjo grėsmingas šūvis, kuris nutraukė linksmybes. Žmonės sunerimo, ėmė bėgioti, užimti saugomas vietas prie seno pastato ir prie įėjimo į televizijos studiją. Prie manęs prišoko lengva striuke apsirengęs pliktelėjęs vyriškis, klausdamas rusų kalba, kur šaudo? Aš įtariamai pažvelgiau ir nieko neatsakiau. Tada jis kreipėsi pakartotinai, prisistatydamas, kad esąs JAV korespondentas. Aš jam pasakiau, kad, mano nuomone, šūvis buvo prie Televizijos bokšto. Jis lyg žaibas šoko į šalia stovintį taksi ir nuvažiavo. Po kelių minučių pasigirdo mašinų riaumojimas, ir netrukus pasirodė pirmieji šarvuočiai, kurie pravažiavo RTV pastatą nesustodami, juos susirinkę žmonės palydėjo iš pradžių švilpimu, o vėliau skandavimu: “Lietuva, Lietuva, Lietuva”. Tačiau džiaugtis neteko – jie grįžo, iš Žemaitės g. pusės jų ėmė plūsti vis daugiau ir daugiau. Pasirodė ir tankai, ir automašinos su užrašais “liudi”. Iš šarvuočių ir dengtų mašinų lyg gyvatės pradėjo lįsti desantininkai. Žmonės tvirtai susikibo rankomis, o desantininkų vis daugėjo ir daugėjo. Iš pradžių man jie pasirodė panašūs į žmones, juos karininkas rankos mostu rikiavo, o jie tokie nedrąsūs pasirodė, pamaniau, nejaugi jie puls, juk jie tokie pat vaikai kaip ir mūsų. Deja, labai apsirikau. Kai buvo duota komanda pulti, aš pamačiau ne žmones, ne tėvų vaikus, ne gyvulius ir ne žvėris, o sovietinius mankurtus, kuriems dorovinės sąvokos yra nežinomos. Tokių būtybių žmonėmis vadinti negalima. Kam buvo lemta būti užimant televizijos priemones, tam įspūdis turėtų būti toks pat.
Kaip vyko puolimas? Surikiavę kareivius prieš minią, karininkai paleido salves į RTV pastato langus. Tuo pat metu dalis išrikiuotų kareivių guminėmis lazdomis puolė žmones, o kiti gąsdino šaudydami šoviniais be kulkų. Tas puolimo būdas buvo naudojamas trumpą laiką ir buvo nesėkmingas. Tuomet nuaidėjo tanko šūvis ir kiti gąsdinantys sprogimai, pabiro priešais esančio gyvenamo namo ir gatvėje stovėjusių automobilių stiklai. Po tokio “artilerinio paruošimo”sovietiniai desantininkai puolė žmones, ginančius RTV pastatą, kapodami juos automatų buožėmis kaip kirviais. Aš gyniau priėjimą iš dešinės pusės (žiūrint į RTV pastatą), mūsų tikslas buvo neprileisti prie pastato. Tačiau tai padaryti nepavyko. Žmonės tokio žiaurumo nelaukė ir negalėjo jo ištverti. Pasirodė kraujas, ginančiųjų gretos ėmė silpnėti. Tuomet kareiviai prasibrovė prie sienos ir pagal ją pasiekė įėjimo į pastatą laiptus, tačiau prie durų prieiti dar negalėjo, nes pakankamai buvo žmonių. Tada jie pasirinko lengvesnį kelią – užlipo ant laiptų atramos ir, vienas kitam padėdami, pateko į pastatą per antro aukšto langus. Po to atsivėrė ir pastato durys. Šių grumtynių metu man buvo sukirsta automato buože į kairės rankos alkūnę, bet pakišdamas ranką išvengiau smūgio į galvą. Užėmę pastatą, desantininkai likusius žmonės varė į kitą gatvės pusę, mojuodami automatais ir palydėdami keiksmais “uidi suka” ir kt. Nepaklusnieji sulaukė ir smūgių. Po kelių minučių dauguma žmonių buvo pervaryti į priešingą gatvės pusę. Mes, gynėjai, likome tik stebėtojai. Mačiau sukruvintais veidais moteris ir vyrus, tačiau jie neišsigando ir nesitraukė, panikos apimtų ar bėgančių nemačiau. Visi vieningai stovėjo, pakėlę du pirštus ar kumščius aukštyn, šaukė: “Lietuva, Lietuva, Lietuva, žvėrys, fašistai, žvėrys!..” Vienas jaunutis vaikinas elgėsi itin drąsiai. Perlipo per stovintį tanką, sviedė rūkstančią “šaškę” į stovinčią mašiną, prie kurios stovėjo keli kareiviai. Vienas iš kareivių tą rūkstančią “šaškę” nuspyrė į žmonių būrį. Paskui vienas kareivis–žmogžudys iššoko į priekį, numetė po kojomis sprogstamą užtaisą ir susprogdino tą šaunų ir drąsų vaikinuką, kuris Nepriklausomai Lietuvai būtų labai reikalingas. Po sprogimo tas vaikinukas padarė kūlverstį ant asfalto ir krito į balą, jį apsupo bendraamžiai ar draugai. Po šio įvykio kai kurios mašinos su desantininkais pradėjo ruoštis išvažiuoti. Taip buvo suteikta mums vadinamoji “internacionalinė” pagalba. Tolesnis buvimas čia buvo jau beprasmis, todėl su sūnumi Arūnu bėgome prie “Žigulių” K.Požėlos gatvėje, tačiau jį radome be stiklų, per suvirinimo siūles išpūstos priekinės durelės, iškritę šoninių veidrodžių stiklai. Susėdę į šią mašiną skubėjome prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, kad praneštume apie įvykį budintiems, kad jeigu pultų AT pastatą, nekartotume tų klaidų, kurios padarytos saugant RTV pastatą. Žmonės šią žinią priėmė ramiai, pasitarėme, jei pultų rūmus, kaip juos ginti. Budėjome iki 7 val. ryto, šturmo nebuvo. Įtampai atslūgus, pajutau rankos skausmą, paprašiau sūnaus Arūno parvežti namo. Tačiau namie būti negalėjau, išgėręs kelis puodukus kavos, 9 val. ryto vėl buvau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Čia budėjau iki tol, kol p.V.Landsbergis kreipėsi į susirinkusius, prašydamas palikti Nepriklausomybės aikštę, jis pasakė, jog puolimo nebus. Nusprendėme paklusti, kitaip buvo galima pamanyti, kad situacija nevaldoma. Taip praleidau Kruvinojo Sekmadienio dieną.
Man 57 metai, iš jų 50 metų stebėjau raudonojo fašizmo veiksmus. Vaikystėje mačiau karą ir pokarį, jaunystėje – Vengrijos įvykius, todėl labai nesistebiu išsisukinėjimo metodika padarius nusikaltimą. Melas, šantažas, dezinformacija, kaltės suvertimas kitiems, tai senas sovietinės valstybės ginklas. Ar ir šį kartą pasaulis bus toks naivus, ar pavyks “apsiginti”? Esu įsitikinęs – kad ir kaip meluotų, šio nusikaltimo nuslėpti nepavyks, teisingumas nugalės. Žudynių organizatoriai ir jų atlikėjai turi stoti prieš teismą. Nerandu vardo žudikams. Gal nauja atmaina zoologinių būtybių (homus sovieticus), kurių amatas – žudyti?
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 6–9