FAKTAS, KĄ MAČIAU SAVO AKIMIS
Š.m. sausio 12-ąją nuvažiavau prie Televizijos bokšto budėti. 11 val. buvome vietoje, visą dieną dainavome, šokome, nes druskininkiečiai turėjome du akordeonus, būgnelį, labai buvo linksma nuotaika, gera ir niekada nieks nepagalvojome, kad taip žiauriai gali pulti. Dar mes moterys tarėmės, ką gi mes padarysime, griebsime nagais už veidų, nes tai mūsų didžiausias ginklas. Aš iš ten nebuvau atsitraukusi nė vienai valandai. Iš ten išėjau 13 d. 10 val. ryto. Kaip atlėkė tankai, pradėjo šaudyti iš patrankų, aš iš to strioko kritau ir surikau. Šaudė iš automatų, leido kokius dūmus, mėtė, sprogo po kojomis. Vaizdas kraupus, žiaurus, duok Dieve, daugiau tokio žiaurumo nematyti.
Tankai, kaip atlėkė, lėkė greitai ant žmonių, paleido dūmus, tuo momentu apakino ir pradėjo šaudyt. Išdaužė langus, tik tratėjo braškėjo viskas. Aš likau per porą žingsnių nuo tanko vikšrų. Bėgdama prisiliečiau prie kareivio, tas su automatu: “Uchodi tuda”. Kitas su lazda, bet tik truputį siekė… Aišku, tai menkniekis, mačiau, kaip krito, nešė sužeistus, žuvusius, negalėjau atsitraukti ir žmonės būriu nepasitraukė. Deginome žvakutes, meldėmės, kalbėjomės su tais desantininkais. Karininkas atėjęs liepė išeiti, nes įvesta komendanto valanda ir tik po 5 žmones galima vaikščioti. Jokių mitingų. Ir kartojo – traukitės, mes šaudysime. Aišku, jie gali viską daryti, tad iš to baisaus įvykio pasitraukiau 13 d. 10 val.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 4–5