Prie TV bokšto atėjau sausio 12 d. apie 21 val. Tuo metu prie jo buvo nemažai žmonių. Dalis buvo susitelkę apačioje, prie pagalbinio pastato iš Sudervės gatvės pusės, o kita dalis – daugiausia jaunimas – ant kalvos, prie pat bokšto pastato. Visą laiką ten prabuvau ir aš. Jaunimo nuotaika tą vakarą buvo gera: skambėjo muzika, daugelis šoko. Žodžiu, niekas per daug nesitikėjo jokių įvykių. Deja, 1.30 pagal variklių užimą visi supratome – atvažiuoja tankai. Tuo pat metu bokšte įjungė sireną ir iš aplinkinių rajonų (Karoliniškių ir Lazdynų) pradėjo rinktis žmonės. Išgirdę tankų gausmą, mes apsupome bokštą maždaug 3 eilėmis, susikabindami už rankų. Tankai sustojo apačioje. Mes jų nematėme, nes stovėjome atsisukę į miško pusę. Visi žmonės šaukė: „Lietuva, Lietuva!“ Staiga pasigirdo kurtinantys tankų pabūklų šūviai. Šaudė jie, tiesa, tuščiais šoviniais. Iššovę 5–6 kartus, jie nutilo. Tuo momentu per radiją pasigirdo paskutiniai žodžiai eteryje iš RTV komiteto. Visi supratome, kad jis užimtas. Buvo apie 2 val. Atrodė, lyg vėl viskas nurimo. Tačiau tai truko labai trumpai. Tankai pradėjo judėti. Mes tai supratome iš variklių ūžesio, nes, kaip minėjau, mes jų kol kas nematėme. Tankai pakilo į kalvą iš šiaurinės pusės ir supo bokštą. Pamatę tankus, apakinti labai stiprios prožektorių šviesos ir apsvaiginti dūmų, žmonės dar tvirčiau suspaudė rankas ir turbūt ne vienas pagalvojo: „Nesitrauksim“. Tačiau trauktis teko tuoj pat. Visų pirma, nuo pabūklų ir automatų šūvių pradėjo byrėti langai iš viršutinių aukštų. Žmonės buvo priversti atsitraukti. Nuo tankų nušokę desantininkai pro žmones veržėsi į bokštą. Jie atakavo bokštą iš skirtingų pusių. Viena grupė desantininkų veržėsi į bokštą per kelis metrus nuo manęs. Aš nelabai juos įžiūrėjau, nes žmonės bandė užkirsti kelią. Staiga visi pradėjo paniškai trauktis. Sunku buvo suvokti, kas vyksta. Minia nunešė mane link tvoros, tiksliau link tos vietos, kur ką tik buvo tvora. Staiga pro mane vyrai nunešė vieną sužeistąjį, paskui dar vieną. Sužeistuosius (o gal jau mirusius) padėjau nešti į apačią, kur Sudervės gatvėje stovėjo greitosios pagalbos automobiliai. O tai buvo tolokai nuo paties bokšto, – privažiuoti arti trukdė tankai. Sužeistieji buvo vežami ne tik greitosios pagalbos automobiliais, bet ir asmeniniais. Paskui vėl priėjau arčiau bokšto. Visai šalia manęs grupė žmonių bandė, kaip aš supratau, sulaikyti šarvuotį. Ant jo sėdintis desantininkas šovė iš automato. Tuo pat metu trys žmonės krito. Pamačiau, kad yra šaudoma į žmones, supratau, kad vyksta kažkas baisaus. Karas prie bokšto tęsėsi. Desantininkams, jau užėmusiems objektą, dabar iškilo uždavinys išvalyti aplinkinę teritoriją nuo žmonių. Tada kovinės mašinos, nemažindamos greičio, pradėjo važiuoti ant žmonių, besistengdamos nustumti žmones toliau nuo bokšto. Mėtė sprogstamuosius paketus ir visą laiką šaudė iš pabūklų ir automatų. Šaudė į orą ir į žmones, šaudė tuščiais ir koviniais šoviniais. Aš stebėjau tų daugelio žmonių drąsą, kurie puolė prieš tankus plikomis rankomis. Suskaičiavau kelis sunkiuosius tankus ir apie 10 šarvuočių bei kovinio desanto mašinų. Žmonės, turbūt, vis dar netikėjo, kad desantininkai panaudos viską, ką gali, prieš beginklius žmones. O jie tai padarė. Kai pamačiau iššautą žalią raketą, supratau – šis mūšis baigtas. Dalis žmonių liko stovėti, kiti, su jais ir aš, skubėjome prie AT rūmų pranešti apie neregėtus žiaurumus, – tą naktį ten budėjo ir mano tėvai. Rytą vėl ėjau prie bokšto. Buvo nyku, teritorijoje vaikščiojo kareiviai, stovėjo karinės mašinos, prie gatvės – keli sutraiškyti automobiliai (lengvieji), vienas smėlio barstytuvas. Degė žvakės…
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 9
Lapų Nr. 1–3