TĄ NAKTĮ Į SAUSIO 13-ĄJĄ
Tankų kanonada tą naktį į sausio 13-ąją sudrebino visą mūsų namą, išvertė miegančius iš lovų. Šokau į balkoną ir pašiurpau. Kur tai, netoli miesto centro, viena po kitos sužibėdavo ryškios pašvaistės ir girdėjosi vis nauji tankų šūviai. Apgavęs žmoną, kad išeinu tik pažiūrėti, kaip stovi mano mašina, tuoj pat užvedžiau variklį. Pirmą kartą gyvenime man neegzistavo Vilniuje nei kelio ženklų, nei šviesoforų spalvos. Buvo tik aiški kryptis ir atstumas. Daugybė lengvųjų automobilių lėkė ta pačia kryptimi. Pasivijau tankų ir šarvuočių koloną jau netoli Televizijos bokšto.
Palikęs mašiną ant šaligatvio, kad jos nesutraiškytų tankai, pasivijau patį pirmąjį šarvuotį. Aplink jau buvo daug žmonių, jie skandavo: “Fašistai, fašistai!” O iš antro ar trečio šarvuočio garsiai skambėjo kreipimasis į liaudį lietuvių kalba: “Visą valdžią paėmė į savo rankas Nacionalinio gelbėjimo komitetas. Nebijokite naujos valdžios. Pas jus pagaliau sugrįžta tikroji darbininkų ir valstiečių valdžia!”
Pirmas šarvuotis staigiai pasuko nuo gatvės kairėn, sutraiškė šviesios spalvos lengvąją mašiną ir ardydamas gazono velėną pajudėjo aukštyn tiesiai į bokšto kalvą. Aplenkiau jį, perlipau per aukštą užtvarą ir atsidūriau plačioje pievoje prieš bokštą iš Lazdynų pusės. Šarvuočiai ir tankai, pamynę užtvarą, artėjo prie bokšto. Jų žibintai staigiai atvėrė neregėtą vaizdą: Televizijos bokštas buvo apsuptas žmonių minia, kuri sudarė glaudžią kelių sluoksnių gyvą sieną. Tai buvo jaunuoliai, merginos, pagyvenę žmonės, tarp jų ir moterys. Visiškai beginkliai, bet ir bebaimiai, ryžtingai nusiteikę nepasitraukti iš vietos ir kartu ginti šį svarbų Lietuvos valstybinį objektą. Puoliau prie jų, stojau pirmoje eilėje. Nepažįstami žmonės vieningai susigriebė rankomis, dar daugiau susiglaudė. Skandavome: “Ne streliajte!”
Šarvuočiai priartėjo kulisų tvarka. Jau pažįstamas pirmas šarvuotis sustojo 5–6 metrų atstume nuo minios. Antras šiek tiek toliau. Už jo – didžiulis tankas, po to – dar, dar... Iš pirmojo šarvuočio išsilaipino 15–20 kareivių. Keli iš jų priartėjo prie mūsų su geležinėmis lazdomis rankose. Žmonės susvyravo, bet nepasitraukė. Tada kareiviai ėmė žiauriai mušti žmones šiom lazdom. Pasirodė pirmas kraujas. Dalis žmonių pasitraukė, keli iš jų griebėsi už galvų ir veidų, kurie nuo kareivių smūgių jau buvo kruvini. Maniau, kad kito ginklo kareiviai nenaudos, todėl drąsiai puoliau vieną kareivį, bandžiau atstumti jį šalin nuo bokšto, bet tą patį momentą gavau iš kitos pusės stiprų smūgį per kaklą. Laimei buvau apsirengęs žieminę šimtasiūlę Vorkutos gamybos su stora apykakle, kuri mane ir išgelbėjo. Staiga virš mūsų galvų nuaidėjo tanko pabūklo šūvis. Nuo to pragariško garso smūgio kritome ant žemės. Sudaužyti nuo oro smūgio bokšto stiklai byrėjo ant mūsų galvų. Atsistojau ant kojų. Dalis žmonių jau buvo išblaškyti, bet dar nemažai vyrukų liko prie pat langų ir neatsitraukė. Tada kareiviai, matyt, iš padalinio “gruppa zachvata”, susitelkė į glaudų pleištą: pirmas susisukęs nukreipė į priekį savo, matomai, gerai ištreniruotą kairįjį petį, jam į nugarą atsirėmė dar du kareiviai, po to trys ir taip toliau. Šis “klinas” staigiai įsirėžė į žmonių minią ir beveik pasiekė bokšto langus. Priešinomės, kiek galėjome. Kareiviams pavyko nustumti dalį žmonių, tarp jų – ir mane, į šalį. Bet keli vyrukai nesitraukė. Tada nuaidėjo automatų šūviai… Dvi trumposios serijos... Krito du vyrukai. Tankai varė virš mūsų galvų savo pragarišką viską sukrečiančią grėsmę. Tuščiais šoviniais, bet tiesiai į bokštą. Nuo jo vis krito ir krito smulkūs stiklai. Atsitraukusi minia paliko du vyrukus. Vienas iš jų gulėjo susigriebęs rankomis už pilvo, kitas išsitiesęs ant nugaros. Nepamiršiu jo juodų blizgančių batų, plonais madingais priekiais bejėgiškai nukreiptų į juodą naktinį dangų.
“Gruppa zachvata” jau daužė automatų buožėmis bokšto langus. Apie dvidešimt tamsiai aprengtų kareivių su apvaliais šalmais praslinko į bokšto pirmąjį aukštą. Viduje nuaidėjo automatų šūviai. Krito beginkliai bokšto gynėjai. Stipri vandens srovė, kuri iki šiolei sėkmingai nublokšdavo puolančius pagrindinį įėjimą kareivius, staiga dingo.
Supratome – bokštas užimtas. Mes jo neapgynėme, bet mes įvykio liudininkai. Atsitraukėme. Kareivių grandinė su nukreiptais į mus automatais, geležiniais strypais ir prie jų prisegtais banditiškais peiliais pamažu stūmė mus vis toliau nuo bokšto. Tankai suko vamzdžius aplink ir apšviesdavo aplinką lygiagrečiai nustatytais galingais prožektoriais. Susikibę rankomis stovėjome prieš atsuktus į mūsų krūtines automatus. Bandžiau užkalbinti stovintį prieš mane kareivį. Bet jis, plačiai išsižergęs (kaip tą darydavo Hitlerio kariai), stovėjo tarsi kurčias, įdėmiai sekė kiekvieną mano judesį kokiom tai stiklinėm akim ir buvo aišku: jis yra pasiruošęs šauti kiekvieną akimirką. Iš kairės stovėjo pagyvenusi moteris, iš dešinės – krepšininko ūgio jaunuolis. “Dainuojame lietuviškas dainas, jų okupantai daugiausia bijo”. Dainavome. Bet tie nieko nebijojo. Bokšto viduje aidėjo automatų šūviai, vis aukščiau ir aukščiau. “Žiūrėkit, pro langą žmogų išmetė!” Nuolat šaudė ir lauke prie bokšto. “Bliovė” tankai. Pjovė gilią nakties tamsą prožektoriai.
Kai nutilo paskutiniai automatų šūviai, kurtai ten, bokšto viršūnėje, iš jo buvo paleista “pergalinga” balta raketa. “Štai ir tikrąjį karą pamačiau, kaip lengva čia žūti. Bet ar verta? Gal gyvas daugiau būsiu reikalingas Lietuvai?” Nusileidau žemyn nuo Televizijos bokšto kalvos, čia tūkstančiai žmonių, susirūpinę veidai, nelinksmų Lietuvos policijos darbuotojų saujelė, kelios greitosios pagalbos mašinos, tankų sutraiškytos gyventojų mašinos.
Kas buvo toliau, papasakos kiti liudininkai. Aš nutariau likti gyvas.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 51–55