1991 m. sausio 13 d., sekmadienis
Sausio 12 dieną budėjome naktį ir dieną prie Parlamento rūmų, vakare nuvažiavau prie Televizijos bokšto. Prie bokšto budėjo vyras Algirdas ir sūnus Gintautas (Pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakulteto II kurso studentas).
Visų nuotaika buvo gera. Žmonių buvo daug. Ėjau prie dainuojančių žmonių, stojausi šalia ir kartu dainavau. Vėliau vaikštinėjau, norėdama susirasti savo šeimyną. Staiga išgirdau šaukiant policininką per ruporą, kad artinasi tankų kolona. Žmonės, kurie buvo toliau nuėję, puolė prie bokšto. Užsidegė šviesos, sukaukė sirena. Susikibom rankom kokiomis 8 eilėmis apie bokštą. Vyrai išėjo į priekį. Dainavom, šaukėm “Lietuva!”, “Laisvė!”, paskui “Fašistai!”. Pasigirdo šaudymai iš automatų ir tankų. Pasirodė ir patys tankai, desantininkai sužvėrėjusiais veidais. Tankai važiavo tiesiog prie mūsų su nutaikytais vamzdžiais. Prasidėjo baisus šaudymas iš tankų, automatų, sproginėjo dūminės bombos, jas metė vieną po kitos. Kilo dūmų stulpai. Aš buvau įsidėjusi minkštas kontaktines linzes. Stipriai pradėjo graužti akis, matyt linzės prisigėrė dūmų. Mačiau, kaip desantininkai žvėriškai mušdami su automatų buožėm, šaudydami, sprogdindami bombas veržėsi prie bokšto. Išdaužę stiklus įsiveržė į vidų, šaudė į mus. Nuo neapsakomai stipraus garso (atrodė sprogs galva ir nuplyš ausys) krito bokšto ir aplinkinių namų stiklai. Tankai, šliauždami ir darydami staigius judesius, traiškė žmones, norėdami juos išvaikyti iš teritorijos. Žmonės nesitraukė. Vyrai stengėsi lyg ir stabdyti tankus, stūmė juos. Mes šaukėme. Aš vis dar netikėjau, kad į mus šaudo tikromis kulkomis. Pasigirdo baisus klyksmas, dejavimas, pasidarė aišku – žudo! Rankomis užsidengusi ausis ėjau, mane stūmė, griuvau, kėliausi, vėl ėjau. Buvau užvirtusi ant žmonių. Prožektorių šviesoje mačiau daug nugriuvusių žmonių, gal būt jie buvo užmušti ar sužeisti. Nepaleido mintis kur Gintautas, kur jį surast. Širdis stojasi. Šaukiau: “Dieve saugok Gintautą, saugok mus visus!” Kai apačioje pamačiau krūvas lavonų, visai silpna pasidarė. Akimirkai man pasirodė, kad vienas iš jų – sūnus. Suklykiau ir, matyt, tuomet sprogusios bombos sužeidė man dešinį šoną (kepenų srity). Pirmos ligoninės gydytojas pasakė, kad skeveldra man išdraskė ir apdegino šoną. Apie mirtį visai negalvojau (kišenėje turėjau šventos duonos gabaliuką ir juostelę popieriaus su įrašyta pavarde, vardu ir adresu), tik labai norėjau, kad liktų gyvi sūnus ir vyras. Dar slenkant link tvoros mačiau, kaip desantininkai link bokšto varė grupę vyrų, mačiau kaip medikai per tvoros skylę nešė sužeistuosius, o apačioje – daugybę užmuštų žmonių, sutraiškytų mašinų. Baisesnio pragaro niekada nesu regėjusi. Tai barbarai, vampyrai! Siaubo vaizdai, kuriuos teko matyti, persekios mus ilgai. Nuo nervinio sukrėtimo negalime atsitokėti. Tik atsitiktinumo ar likimo dėka likome gyvi, juk kiekvienas ten iš mūsų galėjome žūti. Tikime, kad ateis valanda, kai jiems teks atsakyti už žmogžudystes.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 48–50