Apie tai, ką esu matęs ir patyriau 1991 m. sausio 8-11-13 dienomis, sovietų kariuomenei užimant Spaudos rūmus, RTV centrą ir Televizijos bokštą bei prie AT rūmų
Savo liudijimą aš norėčiau pradėti nuo nepavykusio teeskapepininkų ir jedinstveninkų organizuoto AT rūmų šturmo. Dirbdamas miesto centre, tuoj išgirdęs V. Landsbergio kvietimą (apie pusę dvylikos), sėdau į mašiną ir per kelias minutes atsidūriau vietoje.
Pirmas įspūdis iš dalies nuramino. Jedinstveninkų suorganizuota minia nebuvo tokia didelė, kaip įsivaizdavau klausydamas radijo. Tačiau jos pagrindinė dalis buvo įsiveržusi į AT rūmų vidinį kiemą. Ji iš tikrųjų buvo tiesiog chuliganiškai agresyvi. Demonstrantų dalis, esanti šalia rūmų, nebuvo gausi ir elgėsi padoriai. Be to, buvo labai mažai transparantų ar kitokios agitacijos priemonių.
Matydamas, kad iš tikro bandoma veržtis į AT rūmus, nutariau irtis per minios vidurį iki rūmų durų, kad galėčiau bent kuo padėti saugantiems rūmus. Nesunkiai įveikiau gal tik du trečdalius atstumo ir įstrigau priėjęs agresyvųjį branduolį, aktyviai besistumdantį prie durų. Daugelis ten esančių elgėsi labai triukšmingai, skandavo daug ir nešvankiai, rusiškai keikėsi. Galima būtų pasakyti, kad ištisai girdėjosi riksmai apie atskirų “demonstrantų” “intymius santykius” su artimais giminaičiais, vyriausybe ir kainomis. Nuo kai kurių, smarkiau besireiškiančių, sklido alkoholio tvaikas. Matėsi, kad agresyvumą ir psichozę minioje kurstė nemaža grupė jaunų vyrų, kurie ištisai ragino ir patys bandė veržtis į AT rūmus.
Vis dėlto, dalies susirinkusiųjų garbei, taip pat ir tų, kurie buvo vidiniame kieme, reikia pasakyti, kad girdėjosi balsai, raginantys susilaikyti nuo smurto. Šie raginimai tikrai sulaikė ne vieną nuo sąmoningo pasidavimo nusikalstamam agresyvumui.
Būdamas stūgaujančios minios viduje mačiau nerezultatyvius esančių viduje deputatų ar kitų žmonių bandymus užmegzti dialogą su minia. Ta pati agresyvioji grupė riksmais ir švilpimu neleido to padaryti. Ji nenorėjo kalbėtis, jai reikėjo veikti. Be to, aš manau, kad tam tikra dalimi dėl užsitęsusios nemalonios situacijos kaltė tenka pačios AT kai kurioms tarnyboms. Ilgai neatsirado reikiamo galingumo garsiakalbių. Patys AT rūmai savo trapumu ir pažeidžiamumu tiesiog provokuoja minią įsiveržti. Valdžios pastatas, kaip ir pati valdžia, turi piliečiams imponuoti savo tvirtumu, patikimumu. Tam mes turime pakankamų techninių priemonių ir reikia skubiai pasitvarkyti.
Agresyviai besielgiančiai minios daliai nepadarė įspūdžio ir viename rūmų lange pasirodęs plakatėlis, informuojantis, kad naujos kainos atšauktos. Tai atrodė keistai ir vertė kitaip galvoti apie tikrus šios “demonstracijos” tikslus.
Minia nerimo ir toliau, atomazgos nesijautė. Ir šiuo momentu lange pasirodė V. Landsbergis, kuris jau pakankamai garsiai, tvirtu balsu ir momentui bei auditorijai tinkamais žodžiais prabilo į susirinkusius. Iš pradžių lietuviškai, paskui rusiškai. Lietuviškoji jo kalbos dalis man pasirodė kiek stipresnė už rusiškąją. Ir tie, kurie buvo vidiniame kieme, nepaisant kai kurių bandymų iš pradžių nušvilpti, klausėsi. Aš laikau tai atomazgos pradžia. Juolab kad tą momentą į rūmų vidinį kiemą, palei jo rytinę sieną, pradėjo brautis link įėjimo lojalūs piliečiai – lietuviai. Ir nors jų tame katile buvo gal mažiau nei dešimtadalis, jie be baimės pradėjo skanduoti. Aš ir toliau būdamas pačiame priešiškos minios viduje mačiau, kad tai paveikė kaip šaltas dušas. Aš nemanau, kad tai susiję su baime. Tai buvo paprasčiausia gėda dėl negarbingo elgesio savo bendrapiliečių atžvilgiu. Pasigirdo prislopinti keiksmai jų adresu, pvz., “bladj, otkuda eti pridurki lagernyje pojavilis.”
Reikėjo kuo greičiau ir taikiai pašalinti minią iš rūmų vidinio kiemo. Matydamas, kad čia nemažai moterų, o kai kurios jų visai gražiai apsirengusios ir neagresyvios, nors ir nuolat stumdomos jedinstvos aktyvistų, raginančių šturmuoti rūmus, aš pradėjau raginti jas eiti lauk, nes gali kilti susidūrimų. Man sekėsi puikiai. Daugelis pakalbintų moteriškių mielai pasuko lauk, ragindamos ir kitas. Aišku, moterys šiandien neabejingos politikai, tačiau joms daug svarbiau nenumindyti batukai ar nesudraskytas drabužis, kurį šiandien įsigyti ne taip paprasta.
Mano džiaugsmą dėl iš esmės pradėjusio tuštėti kiemo krašto bandė sudrumsti vienas 35–40 metų vyrukas, aiškiai nelietuviško veido, nors po kelių sakinių prabilęs pirmas gryniausia lietuvių kalba. Jis bandė kaltinti mane, kad aš bandau išvaryti žmones ir esu, matyt, provokatorius. Atsakiau, kad aš jaudinuosi dėl moteriškių, o jis tegul nesijaudina dėl manęs.
Tuo metu mūsiškių būrys prie rūmų įėjimo sparčiai išaugo ir tiesiogine to žodžio prasme pradėjo stumti nuo durų lauk tą agresyvųjį minios branduolį. Nepaisant desperatiško kai kurių jedinstvos vyrukų priešiškumo, viskas ėjo geryn, nes jų agresyvumas jau nebesulaukė platesnio greta esančių palaikymo. Atvyko policijos pastiprinimas, ir viskas susitvarkė.
Vėlgi noriu pasakyti, nors minioje krūtinė krūtinėn stovėjo ir net kažkiek stumdėsi dvi priešiškos stovyklos, aš nemačiau tame katile nei muštynių, nei sužalotų. Tai rodo, kad net kriziniais atvejais mums nereikalinga ne tik amoralių sovietinių kareivių, bet net ir nuosavos policijos pagalba pilietinei rimčiai palaikyti.
Vis dėlto AT ir šalies Vyriausybė turėtų išanalizuoti šį įvykį ir įgyvendinti papildomas apsaugos bei ryšių patikimumo krizinėse situacijose priemones. Vilnius ir toliau tam tikra prasme liks Šiaurės Jeruzale.
1991 01 11. Spaudos rūmai
Apie Spaudos rūmų puolimą taip pat išgirdau būdamas savo darbe per Vilniaus radiją. Apie 12 val. buvau ten. Į rūmus jau buvo įsiveržęs desantininkų būrys. Matėsi išdaužyti didžiuliai vestibiulio langai, durų stiklai. Nuniokotame vestibiulyje telkšojo vanduo. Viduje jau stovėjo automatais ginkluoti desantininkai, o šalia rūmų šarvuočiai ir lengvieji tankai. Važiuodamas į darbą pro Spaudos rūmus mačiau, kad iš išorės prie jų budėjo keletas žmonių, tačiau dabar augo pasipiktinusių vilniečių minia, kuri nerodė ketinimo veržtis į užimtų rūmų vidų, o tik pareikšti savo pasipiktinimą, protestą dėl niekuo neišprovokuoto antiįstatymiško okupacinės kariuomenės elgesio.
Vos spėjau prieiti prie rūmų, kai iš paskos nuo Žvėryno pusės atlėkė dar du sunkieji tankai. Jie važiavo traiškydami kelio įrengimus, tvoreles, ardydami šaligatvius, naikindami želdinius. Vienas tankų tuoj puolė į vilniečių minią, stovėjusią ant vejos priešais rūmus. Jis važiavo tiesiai ant žmonių. Žmonės bėgo į šalis, bet užėję iš šono nesitraukė, dar aršiau skandavo: “Fašistai! Okupantai! Gėda!” Tankai demonstratyviai kreipė savo patrankų ir kulkosvaidžių vamzdžius į žmonių pusę, o vienas jų, stovėjęs minios viduje, staiga šovė. Tai buvo baisus trenksmas – tiesiog fizinis smūgis. Nežinau, ko tikėjosi desantininkų vadai, bet žmonės nesudrebėjo, neišsilakstė ir po keleto sekundžių dar aršiau aidėjo demonstruojančiųjų skanduotės. Minia toliau augo. Ant gatvės prieš centrinį įėjimą išsirikiavo apie 80 desantininkų vora. Jie stovėjo atsukę automatus į minią ant vejos. Keli milicininkai bandė tarp žmonių ir desantininkų laikyti kelių metrų koridorių. Aš nuėjau tuo koridoriumi taip pat replikuodamas kareivių adresu. Iš pradžių gal ir aštriau, bet pamatęs tų jaunų kareivių veidus ir įvarytų į kampą žvėriukų akis pradėjau garsiai jiems sakyti, kad mes ant jų nepykstame. Tai sukėlė kai kurių jų susidomėjimą.
Dar nespėjau prieiti išsirikiavusių desantininkų voros galo, kai staiga pasigirdo komanda, kareiviai pasisuko ir, šaudydami iš automatų, puolė vilniečių būrį, stovėjusį ant centrinio įėjimo laiptų ir prie jo. Šaudė taip pat ir iš priešais stovėjusių šarvuočių. Aš pamačiau, kad rūmų fasadą virš žmonių galvų varpo kulkos, kyla dulkės, byra tinkas. Nustėręs stovėjau kurį laiką tarp šaudančių iš šarvuočių ir su vilniečiais besigrumiančių desantininkų. Koks buvo mano džiaugsmas, kai pamačiau, kad vilniečiai ne tik nepasitraukė nuo įėjimo, bet jų gretos net sutankėjo, jie puolė grumtis, bandė griebti už ginklų desantininkus, dalis kurių darbavosi buožėmis. Desantininkai buvo atmušti ir bejėgiškai sustojo pasitraukę nuo gynėjų keletą metrų. Karininkai juos vėl surikiavo dviem eilėmis ir jie vėl sustojo atsukę ginklus į juos supančią ir juos prakeikiančią minią. Tarp tų mūsų beginklių gynėjų, kurių drąsa ir pasiryžimas, matyt, buvo labai netikėtas ir desantininkams, sutikau keletą pažįstamų. Mačiau nuvedamą sukruvintu veidu jaunuolį.
Vienas mano buvęs bendradarbis Andrius Lukinas stovėjo susiėmęs petį, purtomas nervinio drebulio. Sakėsi desantininkai trenkė jam automato buože. Pasisiūliau jį nuvežti, kur jis nori. Atsisakė, sakydamas, kad liks čia. Tarp tų, kurie nepasitraukė. Mačiau ir daugiau pažįstamų, kurių, užmušk, anksčiau nebūčiau manęs esant tokius narsius. Mačiau taip pat nelietuvių tautybės vilniečių, kurie buvo tame pačiame būryje.
Sovietiniai okupantai ir jų vietiniai satrapai, kruopščiai išnaikinę mūsų tautos elitą ir tuos, kurie buvo jos lyderiais, tikėjosi, kad tie, kurie liko, tai “liaudies masė” su iki kaulų įvaryta baime. Jų komunistinio sifilio suėstos smegenys negalėjo suprasti, kad normalios tautos laisvės siekis nesunaikinamas. Jis prilygsta religijai. Mes priaugome tą lygį, kada vystytis ir spręsti savo problemas galime tik būdami laisvi. O laisvės garantu šioje vietoje, kur mes gyvename, gali būti tik mūsų pačių valstybė su visais jos suverenumo atributais.
O žmonės prie rūmų dar ilgai nesiskirstė, skandavo ir kitaip protestavo. Desantininkų būrys gal pusvalandį stovėjo atsukęs ginklus į žmones, vėliau buvo susodintas į savas mašinas.
Viso to jėgos demonstravimo tikslas, matyt, buvo ne tik užimti masinės informacijos priemones, bet ir pamokyti, morališkai priblokšti. Efektas visiškai priešingas. Jis ir negalėjo būti kitoks, tai dėsninga. Dabar antisovietines pozicijas užėmė ir tie, kurie buvo abejingi, ir tie, kuriuos anksčiau varžė priklausymas komunistų partijai. Tai įvyko ne tik tarp lietuvių. Tai aš matau iš savo bendradarbių, pažįstamų.
Mūsų didžiulė moralinė pergalė su kaupu atlygina už tuos užgrobtus pastatus, spaustuves, RTV priemones.
Prieš pusę trijų po vidurdienio nuvažiavau atgal į darbą. Važiuodamas Čiurlionio gatve, pamačiau prie jedinstveninkų štabo kabančią sovietinę vėliavą. Tai jau buvo pasityčiojimas iš mūsų visų. Sustojau, nes ji buvo pakabinta aukštokai, pasilipau ant lietvamzdžio, nuėmiau, sulaužęs nutrenkiau į gretimos laiptinės rūsį.
Vėliau vakare pas mus į svečius atėjo viena žmonos draugė. Ji dirba “Echo Litvy” redakcijoje, yra lenkė, o jos vyras rusas. Papasakojo, ką jie su vyru išgyveno tą dieną. Ji buvo psichologiškai tiesiog priblokšta, kai juos visus šiurkščiausiai desantininkai išvijo iš darbo vietų, neleidę pasiimti net kai kurių asmeninių daiktų. Jai dar pavyko išprašyti iš desantininkų (mainais už cigaretes) paskambinti savo vyrui, kad atvažiuotų jos pasiimti. Karininkas, pasiteiravęs, kokios tautybės jos vyras. Sužinojęs, kad rusas, leido paskambinti, tik liepė kalbėti labai trumpai ir rusiškai. Jos vyras atvažiavęs prie rūmų pasibaisėjo tuo, ką pamatė. Sakė, kad tai tikrų okupantų darbas ir jam norėjosi greičiau bėgti iš šios vietos, nes susirinkusiųjų neapykantą jis, kaip rusas, prisiėmė sau. Šiandien daugeliui mūsų kitataučių respublikos piliečių, ko gero, yra dar sunkiau negu lietuviams.
1991 01 13. RTV centras, TV bokštas
Tomis dienomis mes kartu su žmona ratu važinėjome po visas Vilniaus karštas vietas, pabūdami prie jų 1–2 valandas. Kadangi prie AT rūmų nuolat buvo labai daug atvykusių iš kitų respublikos miestų ir vietovių, nutarėme daugiau būti prie RTV centro Konarskio g., Tarpmiestinės telefono stoties, TV bokšto. Sausio 12 d. į namus mes grįžome tik 4 val. ryte. Tos pačios dienos vakare mes, apvažiavę įprastą ratą, nutarėme grįžti į namus pavalgyti, pailsėti ir apie 1 val. naktį, t.y. jau sausio 13-ą, vėl važiuoti budėti. Namie nuolat sekėme Vilniaus radijo pranešimus. Jau buvo po pirmos valandos nakties, kai mes išgirdome apie prasidėjusį RTV centro ir TV bokšto užgrobimą. Tuoj šokau važiuoti. Žmona, kuri jau buvo paragavusi įvykių prie Spaudos rūmų, labai persigando ir atsisakė važiuoti. Aš atvažiavau nuo Justiniškių pusės iki Kosmonautų prospekto, kur jau buvo susidaręs tokių pačių, beskubančių link bokšto, kamštis. Tuomet daugelis vairuotojų metėsi ant dešiniojo šaligatvio ir juo lėkėme toliau. Pamatėme, kad kamščio priežastis buvo nuo Žvėryno lėkusi lengvųjų tankų kolona. Tankų buvo labai daug, važiuojant net nebuvo galima suskaityti. Galiu pasakyti, kad pavijęs pirmuosius, atsisukęs nemačiau kolonos galo. Nors tankai ties “Saturno” parduotuve kirto prospekto skiriamąją juostą ir toliau bokšto link važiavo prieš eismą, mums pavyko juos pralenkti.
Palikęs mašiną ties viaduku, esančiu netoli “Vaivorykštės” parduotuvės, nubėgau link TV bokšto. Ten jau pastatai buvo iš išorės nuniokoti ir viduje lakstė desantininkai, kiti, kaip ir prie Spaudos rūmų, stovėjo atstatę automatus į protestuojančią žmonių minią. Žmonių buvo tikrai labai daug – tūkstančiai. Nuolat buvo šaudoma iš automatų, griaudėjo pavieniai sprogimai, mačiau sutraiškytus kelis sunkvežimius ir lengvąsias mašinas, privažiuodavo ir nuvažiuodavo greitosios pagalbos mašinos, į jas buvo nešami ar velkami žmonės.
Apačioje, ties prieigomis, prie bokšto stovėjo į minią įsirėžęs šarvuotis. Žmonės stovėjo įsirėmę į jį rankomis ir neleido jam važiuoti. Už šarvuočio stovėjo du sunkieji tankai, atvažiavę nuo Lazdynų pusės. Jie daugybę kartų šaudė iš patrankų ir leido dūmų užtvaras. Nepaisant daugelio dešimčių karinių mašinų riaumojimo, sprogimų, šaudymo, pamišusiai atrodančių desantininkų keiksmų ir matytų žmonių aukų, žmonės nesitraukė. Jie prieidavo prie kareivių ir šaukdavo į desantininkų bukus, stiklinėmis akimis snukius, nors kai kurie ir bandė su jais pradėti kokią nors kalbą.
Šarvuotis darydamas manevrus atgal-pirmyn-atgal-pirmyn prasiveržė pro minią ir vos nesudaužęs greitosios pagalbos mašinos nulėkė prie bokšto. Aš nubėgau iš paskos ir atsidūriau viršuje ant vejos prie bokšto. Ten šalia pastato, atstatę į žmones ginklus, stovėjo desantininkai ir nesėkmingai bandė nustumti minią toliau nuo pastato. Iš vieno tanko tą patį rėkė karininkas. Žmonės nesitraukė. Tuomet (gal apie 2 val.) šalia bokšto stovėję du tankai įjungė prožektorius ir akindamas žmones vienas jų dideliu greičiu pajudėjo į mus. Aš šokau staigiai į šoną prie eglaičių, prie transformatorinės pastotės, kai kas – link desantininkų, bet buvo jų vejami ginklais į veją, kur tikrąją žodžio prasme siautėjo tankas. Iš pradžių vienas, po to dviese. Ar buvo toje vietoje sutraiškytų, vargu ar kas iš viso galėjo pamatyti. Žmonės buvo akinami prožektoriais ir tiesiog persekiojami tankų. Motorų riaumojimas nustelbė žmonių riksmus. Todėl ant tos vejos galėjo gulėti ir sužeisti ar nušauti, suvažinėti tankų žmonės. Sniego nebuvo, o ant pilkos tankų sumaltos žemės naktį sunku ką buvo įžiūrėti. Visi, kas buvome vejoje, buvome priversti bėgti žemyn pro sulaužytą tvorą. Desantininkai užėmė naujas pozicijas, t.y. paėmė į savo kontrolę veją ir viską, kas liko ant jos.
Būdamas jau apačioje mačiau, kaip žmonės nešė sužeistą uniformuotą vyrą į greitąją pagalbą. Jis tylėjo, o paskui jį liko labai aiškus srūvančio kraujo pėdsakas. Tai buvo į koją sužeistas milicininkas.
Turbūt po antros valandos pamatėme viaduku einantį susirikiavusį civilių vyrų būrį, be jokių transparantų, link TV bokšto pagrindinio įėjimo. Įtartinam būriui pasiekus bokšto gynėjų kraštą kažkas riktelėjo: “Tai jedinstvos svolačiai”. Iš būrio jokio atsakymo, net kai žmonės juos puolė ir jie kaip putpelės nėrė į minią. Nors keletui jų gal ir kliuvo. Man rodos, jie būtent to ir norėjo, kad vienam kitam kliūtų. Tai, esu tikras, buvo provokatoriai, reikalingi kareiviams pasiteisinti dėl savo debiliško “darbo” prie bokšto.
Mane pribloškė šios sovietinių banditų operacijos mastas, kur kas pranokstantis tai, ko būtų reikėję paprasčiausiai užimti pastatus. Aišku, siekta ir psichologinio baimės efekto. O pasiektas priešingas: kilo pasibjaurėjimas amoraliais komunistiniais nusikaltėliais ir jų marionetėmis, ori panieka bukai, sukvailintai karinei jėgai, kuri viena ir teremia šią supuvusią karinę imperiją.
Mūsų žmonių įsitikinimas savo kovos teisumu gali būti palygintas su didžiojo Liuterio įsitikinimu, kurį jis savo teisėjų akivaizdoje išreiškė žodžiais: “Aš stoviu čia, nes negaliu kitaip. Padėk man, Viešpatie. Amen.”
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 35–47