Paliudijimas
Tris dienas pasikeisdami budėjome prie Televizijos ir radijo pastato S.Konarskio gatvėje. Sausio 12 d. vėlai vakare jau ruošėmės poilsio. Po vidurnakčio, t.y. jau sausio 13 d., pasigirdo tankų kolonos riaumojimas, pro Vingio parką į Lazdynų pusę traukė kolona – sunkieji tankai, tanketės, sunkvežimiai. Netrukus pasigirdo jų patrankų šūviai, blyksėjo dangaus horizontas. Buvo aišku, kad puolamas Televizijos bokštas. Netrukus vėl pasigirdo tankų variklių riaumojimas, kolona važiavo į kitą pusę, dabar jau į Televizijos ir radijo pastato pusę. H.Jakelaitienė greit apsirengusi išėjo į gatvę, pamatė apsupamus rūmus ir nuskubėjo tenai. Desantininkai jau šokinėjo nuo mašinų, daužė autobusų langus ir lengvąsias mašinas. H.Jakelaitienė puolė prie jų ir ėmė prašyti, kad nežudytų, nemuštų žmonių. Kai kurie jų nusisuko, o vienas atstatė automatą ir įtūžęs sušuko: “Uchodi, zastreliu!” Ji atsitraukė, bet liko stovėti ant šaligatvio. Tankai trenkė šūvius į pastato duris, o žmonės, nublokšti ant žemės ir susiėmę už galvų, vėl kilo, susikibę už rankų šaukė: “Lietuva! Gėda! Laisvė! Fašistai!” Desantininkai į juos mėtė sprogmenų paketus ir veržėsi į pastatą, daužydami žmones automatų buožėmis ir spardydami. H.Jakelaitienė matė, kaip griuvo žila moteris, gavusi smūgį į veidą, paskui dar kita ir dar. Sužeistuosius išvežė greitosios pagalbos mašinos. V.Jakelaitis dar šiek tiek užtruko namie, klausėsi Vilniaus radijo. Diktorė vis kartojo: “Mes su jumis… jie puola… šaudo. Mes dar gyvi… Užrakink studijos duris… Jie jau čia… Daužo… Mes su jumis…” Ir nutilo. Buvo 2 val. 7 min. V.Jakelaitis išėjo prie apsuptų rūmų, rinkosi daug žmonių, šaukė protesto šūkius, nesimatė nė vieno bėgančio nuo šito košmaro. Šaudė sunkiųjų tankų patrankos, kulkosvaidžiai, automatai, sproginėjo paketai. S.Konarskio ir Žemaitės gatvių sankryžoje sukiojosi tankas žemyn nuleista patranka, taikydamas tiesiai į žmones. Trys jauni berniokai su tautine vėliava užstojo jam kelią į S.Konarskio gatvę, tankas sustojo, jie – nė krust; prie jų prisidėjo dar keli žmonės. Jie pasitraukė tik po to, kai tankas paleido troškių dūmų uždangą. Šitas tankas dar tris kartus iššovė žema trajektorija, kad garso smūgio banga būtų stipresnė. Dužo namų langai, biro stiklai.Kažkas šaukė – nestovėkite arti namų. Matėme iš pastato išvaromus darbuotojus. Per visą užpuolimo metą kažkoks tipas (balsas labai panašus į Jermalavičiaus) nuolat šaukė per magnetofoną: “Broliai lietuviai, mes nenorime kraujo praliejimo! Skirstykitės! Nacionalinio gelbėjimo komitetas paėmė valdžią į savo rankas!” Jo niekas neklausė, tik apšaukė niekšu ir išdaviku. Apie 3 val. 30 min. šaudymas ėmė rimti. Grįžome namo apie 4 val., nes daugiau ten būti jau nebuvo reikalo. Parsinešėme namo sunkiojo tanko patrankos sviedinio gilzę, bus tos klaikios nakties atsiminimas.
Suprantame, kad mūsų paliudijimas nėra labai svarbus, bet tegu ir šitoks būna kartu prie svarbesnių.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 28–30