1991 m. sausio mėn. 13 d. prie Televizijos bokšto
Kai mūsų parlamentarų buvo paskelbta, kad galimi išpuoliai karinių dalinių prieš kai kuriuos Vilniaus miesto objektus, atsiliepė visi dori Lietuvos gyventojai, o ką kalbėti apie lietuvius ir mūsų šeimą. Kiekvieną naktį budėdavome prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Mes su žmona ir kaimynų šeima iš to paties namo 1991 m. sausio mėn. 12 d., išbudėję iki 24 val., grįžome į namus, apie 1 val. sausio 13 d., kadangi auginame pirmos klasės anūkėlį. Kai grįžome, išvažiavo budėti duktė Audronė Leišienė su vyru. Kai per televiziją informavo Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius A.Butkevičius, kad tankais bandoma atakuoti Televizijos bokštą, aš su minėtais kaimynais bėgome prie bokšto.Žmonės bėgo iš visų namų prie bokšto. Karoliniškėse, netoli tilto, žmonės savo kūnais užtvėrė bepročių armadai kelią, čia jos sukiojosi, paleido dūmus ar dujas. Mes stovėjome ant kelio krašto, kur dauguma stovėjo apjuosę žiedu visą Televizijos bokšto teritoriją. Kažkas pranešė, kad tankai ir tanketės jau bokšto teritorijoje, įvažiavo iš priešingos pusės, iš kurios niekas nesitikėjo. Aš bėgau prie bokšto įėjimo, kur pagrindinė patekimo į bokštą vieta. Ruošiausi bėgti į tą pusę, kur žmonės susikabinę rankomis neleido prasiveržti sulaukėjusių desantininkų, buvo maždaug 15 metrų tarpas, tuo tarpu manevravo tanketė, laukiau momento, visa tai truko minutes, kai pasipylė desantininkai, nežinau iš kur, ar vandenį, ar dujas nukreipė į beginklius žmones. Žmonės pradėjo bėgti į mūsų pusę, nes pradėjo šaudyti iš automatinio ginklo, stiklų dužimas, pyškėjimas ir šviesos užgeso bokšto pirmame aukšte. Pasigirdo stiprus trenksmas iš tanko, turbūt pabūklo, mane oro banga stipriai sutrenkė. Sverdėdamas pasitraukiau kokius 20 metrų atgal, kur stovėjo daug žmonių. Pro mane nuvedė sukruvintu veidu žmogų, nepažinau, vyrą ar moterį, nes nebuvau iki galo atsigavęs po oro bangos smūgio. Važinėja tanketės, automatų salvės, akinantys pabūklų prožektoriai, o žmonės plikom rankom stovi ir nesitraukia, skanduodami “Lietuva”, “Fašistai”. Supratau – mūsų vienybė lietuviška drąsa. Ir moterys, ir vyrai kaip mūrai – nei baimės, nei panikos. Kaip tiksliai įamžino mūsų tautą savo giesmėje V.Kudirka – “tu didvyrių žemė”. Jeigu būtume ginkluoti, tai geriau numirti, bet nesitraukti, tą turbūt suprato bolševikiniai utopistai ir matomai ieškos kitų priemonių palaužti tautos valią, jos drąsą, jos laisvės siekius. Pamažu šūviai liovėsi, vėliau šviesos užgeso antrame aukšte. Rodos, kad iš trečio aukšto per langą laikė mūsų vėliavą. Šūviai, stiklų dūžiai, į vidų įtraukė trispalvę. Mačiau vieną gal sužeistą vyriškį su barzda, o gal ir negyvą, nešė jį žmonės prie greitosios pagalbos mašinos. Žmonės kalbėjo ne vienoje vietoje, kad iš bokšto per langus mėto žmones. Grįžau į namus po 5 val. ryto. 14 d. sužinojau, kad tankas sutraiškė iš mūsų namo 26 buto Loretą Asanavičiūtę.
Grįžusiam į namus iš nosies stipriai buvo pradėjęs bėgti kraujas, tai pasikartojo ir kitą dieną, bet į gydytoją nesikreipiau, tuo metu ne tas buvo galvoje, nors šeima mane ir stipriai spaudė.
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 21–23