Liudijimas apie įvykį prie Televizijos bokšto Vilniuje š.m. sausio 13 d.
Š.m. sausio 12 d. 19 val. su grupe nidiškių autobusu išvažiavome į Vilnių budėti prie Televizijos bokšto. Atvykome į vietą pirmą valandą nakties ir prisidėjome prie didelės grupės žmonių, kurie jau ten buvo. Buvo labai draugiška atmosfera, nemokamai buvo dalinami sumuštiniai, vaišinama kavute ir arbatėle. Gelbėdamiesi nuo šalčio šokome, dainavome, aš pats grojau akordeonu džiaugdamasis, kad dainai pritaria toks didelis susirinkusių būrys. Noriu pabrėžti, kad dainomis ir pasisakymais nebuvo įžeidinėjama nė viena tauta. Buvo pasišaipyta iš jėgos naudojimo, o dominavo patriotinės dainos, skanduotės, t.y. visas mūsų ginklas.
Vos tik Liupkevičiaus koncertinė grupė baigė pasirodymą, už kokio pusvalandžio, maždaug apie pusę dviejų nakties, išgirdome atvažiuojant takus. Jau iš anksto buvome pasiskirstę, kur kas stovės, kur kokį barą gins. Man teko stovėti prie paties bokšto, kurį buvo apjuosę 10–12 žmonių eilių: vaikai, moterys – užpakalyje, vyrai – priekyje. Dar neprivažiavę objekto, kariškiai pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais iš tankų ir lengvųjų ginklų. Pralaužę apačioje įrengtas užtvaras, tankai ir šarvuočiai glaudžiu ratu apsupo bokštą. Į mus buvo nukreiptas galingas prožektorius. Vos tik sustojo, pradėjo šaudyti koviniais šoviniais į langus, mėtyti sprogstamuosius paketus; nuo kulkų ir nuo baisaus trenksmo pabiro langų stiklai. Į žmones, skindamiesi kelią automatų buožėmis ir lazdomis, puolė desantininkai. Mačiau, kai parpuolusią moterį pervažiavo tankas. Mūsų gretos pakriko, aplinkui girdėjosi moterų aimanavimai, vaikų klyksmas ir kolektyvios vyrų skanduotės “Fašistai”, “Azijatai”, “Kanibalai”. Žmonės metėsi nuo bokšto ir vėl grįžo atgal. Kai kur lauke ant pievos matėsi sukniubusių žmonių, maniau, kad šiaip paslydę, parpuolę ar susistumdę. Bet vėliau, kaip paaiškėjo, tai buvo sužeisti žmonės. Televizijos aukštų langai tuo tarpu buvo laužomi ir daužomi. Pradėta šaudyti ir trasuojančiomis kulkomis. Šalia bokšto atvažiavusi karinė mašina leido dūmų debesis, tikriausiai, kad nesimatytų, ką tie bedvasiai, sužvėrėję, sustingusiais kraupiais veidais desantininkai išdarinėja prie bokšto, kad būtų apsunkinti filmavimo, fotografavimo darbai.
Kitoje bokšto pusėje lengvieji tankai vaikė žmonių grupes po pievą. Nelabai buvo kur išbėgti, nes bokštą maždaug 80 m spinduliu supa aukšta metalinė tvora.
Nublokšti žemyn, atėjome prie savo transporto priemonių, kurios stovėjo apačioje per 100 metrų nuo Televizijos bokšto administracinio pastato. Karinė technika ir toliau leido dūmus, o vienas tankas laužė autobusą (lazą), vienas pazas jau buvo be langų sulamdytu stogu. Vos spėjau sušukti, kad mūsų vairuotojas nuvarytų autobusą į atokesnę vietą, nes jis “laukė savo eilės” būti sudaužomas. Daužė juos tankas vamzdžiu, sukiodamas bokštelį. Daužė ne tik transportą, bet ir nuleidęs vamzdį iki žmogaus veido lygio, sukiojo jį daugeliui prieš pat nosį. Išgąsdinti, pakrikę rinkomės prie savo autobuso, svarstydami, ar visi sugrįš sveiki. Laimei, tik vienam kliuvo kareivio metaline lazda.
Be žado dar vis nepatikėdami, kas įvyko, krečiami drugio tiek nuo baimės, tiek nuo sukrėtimų per Kėdainius grįžome į Klaipėdą, nes pranešė, kad kelią Vilnius – Kaunas blokavo armija.
1991 m. sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr.9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 13–15