Dėl įvykių prie Spaudos rūmų ir prie Televizijos bokšto
Mano jaunesnysis sūnus Aleksas buvo prie Spaudos rūmų juos užimant. Matė žvėriškus kareivių veidus, kaip mušė žmones. Matė, kaip šaudė į rūmų sienas iš automato, matė ir kitus gąsdinimus. Labiausiai kareiviams prasiveržti prie pastato padėjo “pleištas”. Po to jie išdaužė stiklus, įsiveržė. Vėliau iš išorės mačiau nuniokotą pirmą aukštą.
Sausio 13 dieną, po 1 val., pažadino 4 stiprūs trenksmai, paskui sekė dar vienas. Abu sūnūs išėjo pirmi, aš kiek vėliau. Kaip Karoliniškių gyventojui iki bokšto eiti neilgai. Prieš mane važiavo kolona tankų. Bijojau, kad nešautų koks kareiva iš automato, nes jie yra okupantai. Dideliu greičiu važiavo automobiliai į pagalbą.
Nuėjęs radau didelę žmonių minią (gal apie 5 tūkst.). Aš iš pradžių buvau prie administracijos pastato. Matėsi tankai. Saldus balsas, pranešęs, kad “gelbėjimo komitetas” ima valdžią, prašė: “Broliai, seserys, eikite miegoti pas vaikus, tėvus, brolius…” Minia atsakė šauksmais “Lietuva!” Baisiai trenkė patranka. Pakvietus žmonėms, nemažai mūsų nuskubėjo prie Televizijos bokšto. Vėl kalbėjo saldžiabalsis. Jis melavo, kad jau paėmė valdžią. Žmonės jam atsakė: “Lietuva!”, “Fašistai!” Vėl trenkė patrankos, sukinėjosi tankai. Mano akyse vienas pralaužė tvorą ir pervažiavo mašiną. Pamačiau, kaip po automato šūvių prie bokšto nukrito 2 žmonės.
Nepaprastą, didingą, šiurpų įspūdį padarė minia. Ji šaukė: “Lietuva!” Galvojau, kad tai juos apgynė, suvienijo ir tuo pačiu padarė stipresnius nei budeliai.
Pasitraukiau toliau. Griaudėjo patrankos, tratėjo automatai. Žmonės šaukė: “Lietuva!”, “Fašistai!” Klykė, šaukė. Kai pamačiau, kad kareiviai išdaužė pastato stiklą, supratau, jog jie mus nugalėjo. Buvo 2 val. 15 min. Ironiškai keliese pasišnekėjome, kad esame okupuojami ir kad po kelių valandų užims Parlamentą, kad ten aukų bus daugiau. Parėjau namo, nes dar norėjau pažiūrėti televizorių. Jis jau tylėjo. Vėl nuėjau bokšto link. Sutikau sūnus. Jie, buvę arčiau, papasakojo, kad matė žymiai baisesnius nusikaltimus.
Jaunesnysis sūnus vėl matė žmogžudžių veidus. Nuo jo už keliolikos centimetrų kareiva talžė buože žmones. Čia pat spaudė žmones tankas. Jis matė, kaip žmonės gulėsi po tanku, kaip kareiviai nušovė du žmones.
Nebėjome miegoti. Kai išgirdau, kad 9 val. renkamės prie Parlamento, apsidžiaugiau, jog neužimtas, ir ten nuvykau.
Stebino milžiniškos minios rūstumas, kultūra ir susiklausymas. Jaučiausi galingas.
Pirmadienį prie Televizijos bokšto kareiviai vaikščiojo (risnojo kaip vilkai) po aptvarą. Man jie ir buvo vilkai, tarp kurių žmogaus reikia paieškoti.
Pasipiktinau pirmadienio vakaro “Vremia” laidoje išsakytais teiginiais, tai buvo šlykštus melas. Tos dienos “Izvestija” parašė, kad žuvo tik 2 žmonės. Dar šlykščiau buvo klausytis per radiją jedinstveninko, kuris pranešė: “…prie bokšto buvęs susirėmimas, buvo abipusių aukų… (lygybė?), kad veržiantis kareiviams prie bokšto “Jedinstvos” vyrai susikabinę rankomis sudarė grandinėlę”.
Kaip liudininkas paaiškinu, kad ten susikabinus negalima buvo stovėti, nes žmonių minią stumdė, vaikė baisi tankų, patrankų trenksmo ir kareivių prievartos jėga!. Be to, toje didžiulėje gynėjų minioje, kuri buvo tokia vieninga tokio tipo “vienybei” kaip “Jedinstvos”, jokiu būdu nebūtų buvę vietos.
Dar girdėjau, kad per kažkokią informacijos priemonę kažkoks šmeižikas teigė, kad “Sąjūdžio bojavikai” moteris stūmė bokšto link. Koks humoras, ar galima buvo ką nors įtraukti į tą tankų ir automatų salvių “padarytą” erdvę?
Kas mane ten nuvedė? Tai didelis jausmas! To aš pats norėjau. O kai anksčiau išėjo mano sūnūs, aš jutau, kad tai pavojinga, bet aš jais didžiavausi.
Reikia už tai teisti Gorbačiovą. Po to Pugą ir Jazovą, Lietuvos TSKP.
Reikia neatleisti už tai, kad mus, lietuvius, kaip baisius žvėris, drasko ypatingos kulkos!
1991 m. sausio 18 d.
Papildomai
Dėl įvykių prie Televizijos bokšto 1991 01 13
1991 m. sausio 18 d. aš parašiau Jums, ką mačiau prie Televizijos bokšto 1991 01 13.
Papildomai pranešu:
1. Mano jaunesnysis sūnus pats nematė, kaip žmonės gulėsi po tanku. Bet jam aplinkiniai sakė, kad žmonės gulasi po tanku.
2. Mano ne jaunesnysis, o vyresnysis sūnus matė, kaip po šūvių krito žmonės.
Visa tai prašau pridėti prie to ką Jums pateikiau 1991 01 18.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 8
Lapų Nr. 1–5