Kruvinų įvykių preliudija
Niekada anksčiau nesusimąstydavau, kaip jaučiasi žmogus, kai į jį nukreiptas kovinio automato vamzdis. Juolab nesitikėjau, kad tokioje padėtyje atsidursiu pati, mano bendradarbiai. Kai iš vakaro sostinės gatvėmis suaktyvėjo kariškų mašinų zujimas, daug kas manė, kad tai tuščias jėgos demonstravimas. Deja…
Sausio 11-ąją Spaudos rūmuose dirbome ir mes, “Draugystės” redakcijos darbuotojų grupė, leidžianti numerį. Nežinojome, kad vargstame veltui – skaitytojai laikraščio neišvys. Daugelyje kabinetų buvo įjungti radijo taškai, todėl girdėjome neramią informaciją, kad ką tik (apie 11 val.) karinės pajėgos užėmė Krašto apsaugos departamento patalpas Viršuliškėse. Nuo jų iki Spaudos rūmų – ranka pasiekiama. Dabar tankai, tanketės, kariniai sunkvežimiai, pilni ginkluotų kareivių, traukia link mūsų. Rūmuose veriamai sugaudė sirenos. Žmonės bėgo į koridorius, būriavosi prie langų.
Buvau spaustuvės ceche, kai išgirdau šūvius, byrančių langų stiklus. Iš “Tiesos” redakcijos paskambino moteris ir pasakė, kad jie jau užėmė pirmuosius aukštus, lipa į viršų… Ar pas jus dar neatėjo?
Į cechą atbėgo dvi uždususios moterys – jos buvo apačioje, matė kariškių šturmą, matė, kaip desantininkai stumdė ir mušė prie įėjimo susirinkusius žmones. Sakė, yra sužeistų. Kažkoks karininkas paleido į minią automato salvę.
Paskui jas atbėgo du desantininkai su automatais. Apsidairė, kažką pasakė prie durų stovėjusiam spaustuvės darbininkui ir nuskubėjo žemyn. Kartu su korektore L.Lisovska skambinau į bendradarbių kabinetus. Ryšio nėra. Atsargiai lipam į apačią ieškoti savųjų. Koridoriuose – vanduo, kvapą gniaužia žibalo ar benzino tvaikas. Antrajame aukšte matom, kaip kariškiai sustabdo pagyvenusį vyrą su fotoaparatu. Liepia išimti fotojuostą, patys ją išvynioja, neklausydami pasiaiškinimų, kad jis čia nieko nefotografavo. Fotoaparatą pasiima. Pasinaudojusios tuo, kad kareiviai užsiėmę, smunkam savo kabineto link. Mūsų kolegų kabinetų durys atviros, kai kur užraktai išlaužti. Telefonų laidai nutraukyti, aparatai sudaužyti, daiktai išmėtyti, popieriai mėtosi ant grindų. Mūsų kabinete – tas pats… Už nugaros pasigirdo:
– Stojat, ni s mesta! Vy ot kuda?
Tarpduryje – du kariai su automatais. Tuoj buvom palydėtos į valgyklą, o vienas azijietiškos išvaizdos kareivis pašaipiai palinkėjo:
– Prijatnogo apetita!
Žinoma, valgykloje niekas mūsų pietumis nevaišino. Ten buvo ir daugiau rūmų darbuotojų, kartas nuo karto prie durų stovėję kareiviai prasiskirdavo ir įleisdavo kitus įkaitus. Žmonės nerimavo, silpnesnių nervų moterys griebėsi už širdies. Negalėjome suprasti, nejaugi mes, žurnalistai, tokie baisūs ir pavojingi, kad mus reikėtų vaikyti su automatais?
Netrukus buvome išvaryti į gatvę. Mačiau, kad kai kurie žurnalistai buvo be paltų, kitų asmeninių daiktų. Vargu ar juos kada atgaus. Užgrobtuose Spaudos rūmuose liko visos šeštadienio numeriui skirtos medžiagos, dalis – vėlesniems. Tačiau po tolesnių įvykių sostinėje, manau, jos jau nebeaktualios.
…Kai Spaudos rūmuose galutinai įsikūrė naujieji “šeimininkai”, tankai vis dar stovėjo nukreipę pabūklus į žmones. Didelė grupė kareivių bandė dar kartą praskirti gausią žmonių minią, stovėjusią prie centrinio įėjimo. Nepavyko. Tada nuaidėjo kurtinantis pabūklo trenksmas, o salvė kulkų virš žmonių galvų suaižė betoninį fasadą. Ant žaliosios vejos sukinėjosi tankai. Kariškius turbūt pradėjo erzinti žmonių atkaklumas, todėl vienas iš tankų ėmėsi juos gainioti. Įsibėgės ir sminga į žmonių būrį. O jeigu bėgantysis sukluptų?..
Kosmonautų prospektu nusidriekė ilga stovinčių mašinų eilė, eismas buvo ilgam paralyžiuotas.
Spaudos rūmai buvo užgrobti jėga. Mes iškentėjome pažeminimą, daug kas neteko asmeninių daiktų, liko visas redakcijose esantis turtas. “Kurjer Wilenski” fotokorespondentas V.Charinas nespėjo pasiimti savo aparatūros, liko daug metų kaupti fotoarchyvai. Tačiau Spaudos rūmų užgrobimas nublanksta prieš Sausio 13-osios nakties įvykius. Tai buvo tik pradžia.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 14–17