Mieli lietuviai broliai, sesės

Aš, buvusi partizanų ryšininkė, atėjau paliudyti ne tik Sausio 13-osios, baisios nakties, įvykių, bet ir apie tai, kad mačiau ir pergyvenau “visas kančias Lietuvos nekaltų žmonių”, kaip vežė gyvuliniuose vagonuose visus be gailesčio: ligonius, invalidus, senukus, mažus vaikus. Marino badu ir šaldė šaltose landynėse. O čia likusius, kurie jiems nebuvo palankūs ir troško būti laisvi, sugrūdo į kalėjimus, kankino, statė ant karštų geležų, varstė po nagais adatas, kad tarnautų jų niekšiškiems darbams. Tie, kas nenorėjo būti tautos išdavikais, išėjo partizanų keliais, nes buvo likę tik du keliai – kalėjimas ar miškas. Jie nesulaukė laisvės, visus išžudė mūsų išvaduotojai – raudoni vabalai. Nužudę suklodavo gatvėse, spardydavo išrengę nuogus ir basus, laikydavo gatvėje, paskui, užrišę virves, už kojų tempdavo užkasti šiukšlynuose.

Ir užkasė Juos šiukšlynuose, ir nieks nelankė Jų kapų, ir Visų šventųjų bei Vėlinių dieną niekas neuždegė žvakių. Tik Motulė parimus sena pynė vainikus iš karštų maldų ir Mintimis bėgo papuošt kapų savo brangiausių vaikų.

Tai tokia mus Laisvės Ieškotojų dalia.

Bet mes nepabūgome, vis tiek mes trokštame laisvės ir troškimas mūsų neužges. Visa Lietuva trokšta Laisvės. Dvi naktis budėjau prie Televizijos bokšto ir džiaugiausi, kad tiek žmonių –jaunų ir pagyvenusių, visų vienas tikslas – išsaugoti savo teisėtai išsirinktą valdžią ir svarbius objektus, visi pasiaukodami budi sušalę, suvargę, bet nesitraukia nuo postų. Dvi naktis šildžiau žmones arbata, dainavome gražiausias dainas, kalbėjome rožančių, giedojome šventas giesmes, aš labai džiaugiausi savo žmonėmis, tokios minios žmonių: niekas nesusistumdė, niekas nieko neįžeidė, vienas kitą vaišino kuo turi. Atrodė, kad čia susirinkę vienos Motinos vaikai.

Ir ši naktis buvo baisiausia mano gyvenime: tankai traiško žmones, šūviai, klyksmas, byra langai, dujų smarvė, dūmai, žūsta žmonės. Aš taip sutrikau, pradėjau verkti ne savo balsu, čia buvo mano abu sūnūs, pamačiau lavonus, galvojau, viskas, netekau vaikų, šaukiau balsu: “Kraugeriai, ką jūs darote, ar dar mažai prigėrėte lietuviško kraujo?!” Bėgau verkdama prie mašinų, maniau, ten rasiu vaikus. Ten pamačiau mašinas, sutraiškytas sunkvežimis buvo užtvėręs kelią. Baisus vaizdas. Greitosios viena po kitos vežė sužeistuosius, o aš lakstau verkdama, ieškodama sūnų. Vieną radau, o antro nėra. Šaukiu balsu, tai buvo baisiausia valanda mano gyvenime. Priėjo prie manęs vyriškis, kalbėjo blogai lietuviškai, sako, neverki, geriau jiems atkeršyki. Aš duosiu viską, ką turiu, susprogdinsim tanką ir karinį miestelį. Supratau, kad čia provokatorius. Aš pasitraukiau nuo jo, sakau, Dievas jiems atkeršys. Jis vėl priėjo, sako suorganizuokit savo pažįstamus, aš viską duosiu, atkeršykit jiems. Aš jam atrėžiau, mes ne žudikai. Ir verkdama pasitraukiau nuo jo, susiradau vaikus, bet nebuvo širdyje džiaugsmo, visur kraujas Lietuvos vaikų, kurie norėjo būti laisvi. Tik dabar truputį atsipeikėju, akyse viskas stovi, baisus vaizdas, nepamirštamas, nepamirš vaikai, anūkai. Kitą naktį ėjome su sūnumi prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėti. Šešių metų anūkėlis apkabino Tėvelį ir sako: “Neik, nes bjaurūs rusai tave užmuš”. Kartų kartos žinos, kaip tėvai gynė Lietuvos laisvę.

Amžių amžiais Lietuva
Kaip Baltijos jūra vis gyva
Tavo vardas iškilus
Tveria sieloj stebuklus
Tavo veidą ir mintis
Šviečia saulė žvaigždėmis.

Lietuviai pasiryžę visados
Kovot ir mirti dėl savo tautos
Nes jos kraujas ir dvasia
Plaka mūsų širdyse.

Būk laiminga ir laisva
Viešpatauki Lietuva
Nepamirški niekada
Kurie žuvo dėl tavęs.

 

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 40–43