Aš, Gradauskienė Rasa, buvau šio kruvinojo sekmadienio liudininkė. Sužeista nebuvau, nežiūrint, aišku, didžiulės moralinės traumos.
Prie Televizijos bokšto atvykom su vyru, kai išgirdom šaudant iš pabūklų ir pamatėm prie “Planetos” kino teatro važiuojančius šarvuočius. Mus atvežė nepažįstami vyrukai, kurie važiavo ten.
Kai atvykom, pamatėm šaudančius tankus. Kelią jiems buvo užstojusi žmonių minia, kuri skandavo “Lietuva”. Žmonės stovėjo prie pat tanko ir jų bėgo daugiau.
Mes su vyru užlipom prie tinklinės tvoros, juosiančios bokštą. Vyras nusprendė, kad gali būti puolimas iš kitos bokšto pusės ir su kitais vyrais nusprendė lipti per tvorą. Aš nebūčiau perlipus, be to, vyras nusprendė, kad man pavojinga ten eiti ir mes išsiskyrėme – aš pasilikau šiapus tvoros, o vyras nubėgo bokšto link. Netrukus pasirodė ir tankai bei BTR mašinos, kurie apsupo pusračiu bokštą, visą laiką šaudė iš automatų ir pabūklų. Atrodė, kad šaudo tuščiais šoviniais, nors man pasigirdo ir serija iš kulkosvaidžio, nes garsas buvo šiek tiek kitoks.
Bet tai nepalaužė žmonių, nes tuo metu jų dar daugiau lipo per tvorą ir bėgo bokšto link.
Po to pradėjo labai šaudyti ir dauguma už tvoros stovėjusių žmonių ėmė leistis žemyn. Su jais nulipau ir aš. Vėliau buvom prie artimiausio namo, nes maždaug ten buvom susitarę susitikti su vyru. Tas tankas, kuriam kelią buvo užtvėrusi žmonių minia, kelis kartus bandė pajudėti iš vietos. Garsiai sukaukė variklis. Pasigirdo žmonių klyksmai, tačiau žmonės n e s i t r a u k ė. Man buvo baisu, aš pamaniau, kad jis važiuos tiesiai ant žmonių. Visą tą laiką, kai tas tankas atvažiavo, buvo leidžiamos “dūminės šaškės”.
Tuo pat metu pamačiau ir pirmuosius sužeistuosius, man atrodo, jie buvo sužeisti prie to tanko. Buvo prašoma nuvežti sužeistuosius savais automobiliais. Pirmosios mašinos netrukus išvažiavo, nors buvo sunku pravažiuoti ir žmonės tiesiog rankomis išstūmė vieną automobilį į kelią.
Iš pradžių aš dar laukiau savo vyro, labai nervinausi. To namo kieme buvo atneštas ir paguldytas pirmasis žuvęs žmogus. Tai buvo senyvo amžiaus žmogus, labai nedaug prisirengęs, matyt, jis netoliese gyveno. Po to aš nuėjau prie ekskursijų biuro pastatų. Nuėjom prie metalinių kopėtėlių, pakilimo į bokšto aikštelę. Ten visur stovėjo nemažai žmonių ir kalbėjosi. Nuo bokšto atėjo viena moteris ir pradėjo klausinėti, ar kas neturi garsiakalbio, ji sakė, kad kareiviai šaudo tikrais, o ne tuščiais šoviniais ir daugelis žmonių nesupranta. Tada aš jau bijojau lipti į viršų ir grįžau į gatvę, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos. Buvo vedami sužeistieji. Aš atsidūriau prie nedidelės žmonių grupės ir staiga viena moteris paklausė garsiai: “Gal čia Gradauskienė kur yra?” Man per širdį ir kūną perėjo šiurpas. Pasakiau, kad tai aš. Ji pasakė, kad mano vyras peršautas ir yra kažkurioje greitosios pagalbos mašinoje. Aš puoliau ten, bet apėjau visas mašinas ir neradau jo. Gydytojų klausiau, kur nuvežė sužeistuosius, pasakė, kad į visas ligonines galėjo. Tada ten pamačiau dar suvažinėtą smėlį vežančią mašiną ir lengvąjį automobilį, labai smarkiai sulamdytą. Po to pamačiau vyriškius, kurie sėdo į mašiną važiuoti ir paprašiau, kad pavežtų į miestą. Jie nuvežė mane į pirmą klinikinę ligoninę.
Ten viduje buvo labai daug sužeistųjų, aš ėmiau klausinėti apie atvežtuosius, bet pasakė, kad tuo metu nieko negali pasakyti.
Tuo metu pasakė, kad 5 jau mirę. Dabar man sunku nusakyti savo tuometę būseną… Aš mačiau, kaip juos išnešė po vieną. Tai buvo siaubinga.Tarp jų galėjo būti man artimas žmogus. Girdėjau, kaip kažkokia moteriškė atpažino savo tėvą…
Po to aš paskambinau į namus ir pranešiau apie viską vyro motinai ir pėsčiomis parėjau namo. Savijauta buvo nenusakoma: ir siaubas, ir pyktis, ir viltis, kad Robertas gal dar gyvas…
Po to ieškoti jo ėmėsi mama, aš nebeturėjau jėgų.
Sužinojom apie jį, kai paskambino iš ligoninės mums. Pasakė, kad pašautos kojos ir jis po operacijos, gyvybei pavojus negrėsė. Ši žinia grąžino mane į realų gyvenimą. Tokios siaubingos nakties aš nepamiršiu niekados gyvenime…
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 7
Lapų Nr. 8–10