Paaiškinimas
Nuo 1991 m. sausio 10 d. 18 val. priėmiau pamainą apsaugai Spaudos rūmuose. Su manimi budėjo: Vytas Lukšys, Andrius Kaminskas, Laimis Guzikas. Apie 02.00 val. jau 11.01.91 į pagalbą man buvo atsiųsta dar 15 žmonių iš Rokiškio raj. – savanorių, tarnaujančių pasienyje. Maždaug 02.30 val. Spaudos rūmus apsupo tankai ir šarvuočiai, iš viso 9 kovinės mašinos. Apsupimas vyko iš užnugario, t.y. iš spaudos ekspedijavimo cecho pusės (šalia troleibusų parko Nr. 2). Kovinės mašinos išsirikiavo kaip tik ta puse ir sustojo, varikliai buvo negesinami. Kadangi, be apsaugos, Spaudos rūmuose budėjo ir atsakingi administracijos atstovai, tai aš staigiai nubėgau į 5-tą rūmų aukštą, jog informuočiau atstovą ir tuo pačiu įjungčiau pavojaus signalą, kad greitai rinktųsi žmonės. Apie tai, kad Spaudos rūmai supami kariuomenės informavo ir radijas. Vos tik įjungus sireną, šarvuočiai ir tankai nuo Spaudos rūmų pasitraukė Karoliniškių mikrorajono link. Maždaug po valandos, ta pati karinės technikos kolona sugrįžo: pravažiavo Kosmonautų pr., pro Spaudos rūmus, apšvietė prožektoriais ir nuvažiavo Viršuliškių link. Aš pastoviai gaudavau (tą naktį) informaciją apie karinės technikos judėjimą Vilniaus mieste. Po tokio nelaukto kareivių vizito mes sukrutome “ginkluotis” priešgaisrinėmis žarnomis: buvo operatyviai pajungtos visos rūmų pirmo ir antro aukštų gaisro gesinimo kolonėlių vandentiekio žarnos, vienu žodžiu, buvome pasiruošę nelygiai kovai, bet už tai nusiteikę truputėlį ataušinti kvailas kareivių galvas nors vandeniu.
Tiesa, apie žmones, kurie susirinko po pavojaus signalo. Mane tas pribloškė, juk beveik trys valandos nakties, pats žmonių miegas, o jie, Mūsų Žmonės, iš visų kraštų – Viršuliškių, Karoliniškių ir kt. rajonų – maždaug per 10 min. savo skaičiumi (apie 1000 ar net daugiau) jau galėjo gyvu žiedu supti Spaudos rūmus. Atslūgus pavojui, žmones paprašiau nusiraminti, informavau apie padėtį ir jau po valandos jų šiek tiek sumažėjo, tačiau didžioji dalis taip ir pasiliko su mumis iki ryto.
Taigi, išaušo gražus sausio 11 d. rytas, šalia Spaudos rūmų plevėsavo mūsų Trispalvė, būriavosi žmonės, nors ir mieste buvo beveik ramu, bet neilga ta ramybė pasirodo buvo. Juodoji šmėkla jau 12 val. 40 min. šturmu paėmė Krašto apsaugos departamento pastatą Viršuliškėse. Vėl visu garsu gaudė Spaudos rūmų sirena, kviesdama vilniečius ginti spaudos tvirtovę, deja, jėgos buvo nelygios. Apie 13 val. Spaudos rūmus jau šturmavo desantininkai. Aš ir kartu su manimi buvę apsaugos darbuotojai stovėjome pirmo aukšto foje (paradinė pastato pusė), viską gerai matėme. Atvažiavo kolona tankų, trys didžiuliai sunkvežimiai su iki dantų ginkluotais kareivomis. Du tankai pasuko tiesiog laiptų link. Greitai iš sunkvežimių iššoko kareivos ir būriu puolė, atstatę automatus prieš beginklius žmones, daužyti rūmų stiklus. Mačiau kaip automatų buožėmis išdaužė stiklus ir pirmas į rūmų vidų įšoko ar tai papulkininkis, ar tai pulkininkas, taip pat ginkluotas automatu. Mūsų vaikinai į jį nukreipė vandens srovę (keturi šlangai į stiklų pusę), tas, jau, būdamas šlapias iki ausų, garsiai suriko “v period, ogonj”. Čia, foje, mes juos liejome vandeniu 2–3 minutes ir po to buvome priversti koridoriais trauktis spaudos cecho link, kur taip pat buvo paruoštas vanduo. Šaudymas rūmuose prasidėjo išsyk po to “vadeivos”komandos – iš pradžių jie šaudė tuščiais šoviniais, bet jau traukiantis koridoriais girdėjome šūvius iš kovinių šovinių. Du vaikinai, tarp jų Vytas Lukšys, vandeniu į kareivius pylė iš antro aukšto, kad tie negalėtų pasikelti laiptais į viršų, deja, pasigirdo automato šūviai ir vanduo iš viršaus jau buvo nepilamas, nes, Vytas Lukšys automato kulkos buvo sužeistas į veidą. Koridoriuose mes dar galėjome gintis vandeniu, nes į pačią leidyklą kareivos nebuvo patekę, deja, buvo darbo diena, patalpose buvo daug jedinstveninkų (tų pačių spaustuvės darbuotojų), kurie rūsyje užsuko mums vandenį. Likę “beginkliai”, mes traukėmės, iššokome iš antro aukšto ant žemės. Tiesa, svarbi detalė – prieš pat rūmų puolimą koridoriais lakstė girtutėlis “Litva sovietskaja” redaktorius Gelbech ir garsiai šaukė, kad mus greit puls. Jau po kareivų įsilaužimo į vidų, koridoriuje Gelbech šaukė: “Žmonės, aš čia nekaltas”, tai girdėjo dauguma. (Žmonės, aš maniau, jį suplėšys į skutus.) Vėliau pats Gelbech dingo su kareiviais pro 2 postą, kur tarnybinis įėjimas, mat jam užteko parodyti savo pažymėjimą ir jis buvo tarp grobikų savas. Tai išdavikas – provokatorius, judas.
Praradę nelygioje kovoje su okupantais vieną vaikiną (sužeistas Vytas Lukšys, gimęs 1972 m.), visu būriu mes traukėmės ginti ir gelbėti TV bokšto, nes manėme, kad ir ten jėga šturmuos.
Aš, kaip krašto apsaugos darbuotojas, kartu su rokiškėnu Augustu (jis jų vadas, deja, pavardės taip ir nesužinojau), patekę į TV bokštą, greitai organizavome apsaugą. Visose svarbiausiose vietose: langai, durys, tarnybiniai įėjimai, administracinis pastatas, išstatėme postus, taip pat paruošėme gynimuisi priešgaisrines žarnas, kad, jei reikėtų, galėtume nors minimaliai pasipriešinti vandens srove į grobikus. Reikia pastebėti, kad nuo 1991 m. sausio 1 d. TV bokšto apsauga pagal sutartį buvo patikėta mūsų departamento žmonėms, bet pamainoje tik 4 žmonės, nors tą dieną pamaina buvo sutrigubinta ir jų buvo 10–12. Iš Rokiškio buvo 15 žmonių, dar 15 buvo aukštųjų mokyklų studentų ir 6 žmonės kartu su manim iš Krašto apsaugos departamento (Renatas Dansevičius, Aurimas Vagonis, Egidijus Dačkus, Žilvinas Kaušylas, tai vilniečiai). TV bokšte, be vadovaujančių administracijos darbuotojų mūsų budėjo apie 50 žmonių.
Tą lemiamą naktį, 1991 sausio 13 d., iš administracijos atstovų pačiame TV bokšte, prie radijo-televizijos įrengimų budėjo jedinstveninkų (vietinių) pamaina, nes jau nuo 21 val. (12.01.91) mus visus persekiojo tas pats judas Subotinas, duodamas kvailus pamokymus man ir kt. (aišku, okupantų ir savo naudai).
1991 m. sausio 13 d., apie 01.00 val., į TV bokštą man paskambino AT informacijos biuro atstovas ir pranešė, kad nuo Šiaurės miestelio pajudėjo didžiulė kolona tankų ir sunkvežimių su kareiviais. Apie 01.30 val. informacija pasitvirtino: per TV bokšto langus pastebėjome Sudervės gatve atvažiuojant koloną kovinės technikos. Greitai pasigirdo bokštą drebinantys sprogimai, turbūt šaudė iš vakuuminių sviedinių. Pašaudžiusi iš toliau, visa kovinė technika pradėjo supti patį TV bokštą jau iš arti. Prieš pat karinės technikos pasirodymą, apie 01.15 val., aš, išėjęs iš TV bokšto, per megafoną kreipiausi į žmones, prašydamas gyva siena juosti visą bokštą. Žmonės kaip mat susikibo rankomis ir tvirtu monolitu apsupo bokštą, tų supančių eilių buvo gal 8–10, t.y. gyva siena buvo apie 5 m storio, žmonės buvo prisispaudę prie pat bokšto stiklų. Privažiavę prie pat bokšto tankai atsuko vamzdžius į bokštą ir pradėjo šaudyti nežinau iš ko. Nuo kurtinančių sprogimų išbyrėjo beveik visi 1 aukšto stiklai. Mūsų vaikinai pylė vandenį į tunelį, koridorių. Lauke prie tankų matėsi daugybė margai apsirengusių kareivių su automatais ir atlenktais ant jų durklais. Prieš pat puolimą bokšte šviesą mes išjungėme. Vos tik pradėjus mums pilti vandenį į galeriją (tunelį), tas judas Subotinas (P.S. – Judas suleido kareivas pro langą ir duris) pradėjo man grasinti, kad nuo vandens pylimo susprogs TV bokštas, nes, jo žodžiais, po bokštu tunelyje yra elektrinė, jis užsuko du kranus, vaikinai vėl atsuko. Aš jam liepiau dingti man iš akių (jis kalbėjo rusiškai) ir jis pasišalino. Įsiveržti pro langus, nors ir išdaužytus, kareiviai negalėjo, nes juos sulaikė žmonių siena. Aš pastebėjau, kaip per salės duris, kurias mes buvome užrakinę, suėjo kareivos, viduje pasigirdo šūviai, sprogimai, signalinių raketų ugnis blaškėsi nuo sienos prie sienos, į TV bokštą buvo paleisti kažkokie dūmai, griaužiantys akis ir gerklę. Prieš pat mane vienas kareiva šaudė, aš pasislėpiau prie laiptų, vedančių į viršų ir, kai kareivos prabėgo, bandžiau išbėgti, bet prieš pat mane iššoko kareivis, kuris žaibiškai smogė man automato buože per galvą. Nuo smūgio aš kritau ant grindų, po to prišokę kiti kareiviai suspardė mane kojomis, aš praradau sąmonę. Atsipeikėjau tik ryte Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Netekau daug kraujo, smegenų sutrenkimas, kūno sumušimas. Naktį iš sausio 13 d. į 14 d. iš Raudonojo Kryžiaus ligoninės mane pervežė į Santariškių ligoninę, iš kur 14 d. apie 12 val. pabėgau tiesiog su pižama, nes vienas rusų tautybės gydytojas, atėjęs į palatą, perspėjo, kad kareivos manęs jau ieško. Iš mano vaikinų į nelaisvę buvo paimti ir laikomi TV bokšte Egidijus Dačkus ir Žilvinas Kaušylas.
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 46–49