1991 metų sausio 12–13 nakties liudijimas
Kai paskelbė per radiją, kad link TV bokšto artėja tankai, visi žmonės pradėjo skirstytis pastatų gynybai. Labai greitai pasirodė pirmieji tankai nuo Lazdynų pusės. Lygiai taip pat greitai juos apspito žmonės, daugiausia jaunimas. Visi skandavo “Lietuva” ir “Laisvė”. Po kiek laiko, apie 1.30 val., pasigirdo pirmas šūvis iš pabūklo. Bet tai, mano supratimu, žmonių nė kiek neišgąsdino, gal net atvirkščiai, labiau papiktino. Okupantai, bandydami išgąsdinti žmones, leido ir leido dūmines uždangas. Aš tuo metu stovėjau ant kalnelio ir aplinkui viską galėjau gerai matyti. Ir pamačiau Kosmonautų pr. važiuojančią karinės technikos koloną. Jie važiavo link parduotuvės “Saturnas”. Man pasidarė aišku, kad jie nori atvažiuoti iš kitos pusės. Aš atkreipiau greta stovinčiųjų dėmesį į tą koloną ir mes nubėgome į kitą pusę (link “Saturno”). Kaip aš ir galvojau, tankai pasirodė labai greitai. Jie turėjo sustoti, nes ten jau buvo daug žmonių, subėgusių iš artimesnių vietų. Ilgai nelaukę, okupantų tankai pajudėjo gana dideliu greičiu, bet ne iš lėto, kaip teigia jie patys. Man pasirodė, kad pirmasis tankas važiuoja atbuline eiga arba tik nusukęs patranką. Ant tanko buvo užsikabinęs vaikas. Jis matyt nespėjo pasitraukti į šalį ir, kad nepakliūtų po vikšrais, užsikabino ant tanko. Tankas labai greitai artėjo prie užtvaros iš sunkvežimio su smėliu, kuris stovėjo skersai kelio. Tai pamatę žmonės subėgo prieš tą smėlio barstytuvą, užstodami tankui kelią. Jie gal negirdėjo, kai aš jiems bėgdamas rėkiau, kad pasitrauktų, nes jis nesustos – aš tai jau buvau supratęs. Kai buvo likę apie 10 m, tą suprato ir žmonės, užtvėrę tankui kelią, bet jų buvo per daug. Vienas vyras nespėjo pabėgti. Jį prie tos barstyklės prispaudė okupanto tankas ir …, kelias akimirkas aš užsidengiau veidą. Tai galėjo būti apie 1.45 val. Beje, dėl laiko tikslumo aš negaliu garantuoti, nes jo nejutau. Jutau tik baisią neviltį dėl savo bejėgiškumo, nes niekuo negalėjau padėti tam vyrui. Nuvažiavus tankui, tas žmogus dar buvo gyvas. Aš su greta stovėjusiu vyru pagriebiau sužeistąjį ir nutempėme jį nuo kelio, bet tuoj pat pamatėm, kaip kitas tankas važiuoja į mus. Laimei pribėgo daugiau vyrų ir tą vargšą žmogų iš mūsų perėmė. Po to aš nubėgau prie bokšto, bet ten jau buvo pilna karinės technikos ir okupantai jau darbavosi savo automatais. Visą laiką griaudėjo patrankų salvės (o gal man taip tik atrodė?), byrėjo bokšto langų stiklai, vis daugiau girdėjosi automatų tratėjimas. Bokšto viduje kažkas degė ir sproginėjo, žmonės rėkė ir krito.
Aš buvau apie 20 m nuo bokšto, kai mane apakino kažkas sprogęs prieš pat nosį (man taip atrodė). Kurį laiką nieko negalėjau matyti. Aš traukiausi tolyn nuo bokšto. Kai vėl pradėjau matyti, žmonės skirstėsi, bet ne bėgo. Aš taip pat nusileidau į gatvę, kur manęs laukė apsiverkusi žmona. Mes dar apie pusę valandos stovėjome apačioje ir visą tą laiką aidėjo šūviai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 41–45