1991 m. sausio 12 d. apie 21 val. atėjau su broliu ir draugais prie RTV komiteto. Kai radijas paskelbė, kad bandoma užimti Ministrų tarybą, brolis nuvyko ten. Po valandos nusprendžiau eiti jo ieškoti. Brolį sutikau “Lukiškių” stotelėje, nutarėme eiti pėsčiomis prie RTV komiteto, nes nebuvo troleibusų. Kai priėjome “Draugystės” viešbutį, išgirdome važiuojant tankus. Mes pasileidome bėgti link RTV komiteto, norėdami apie tai pranešti. Bėgdami švilpėme ir mus kažkas išgirdo prie tvoros, juosiančios RTV komiteto teritoriją. Tankų kolona nuvažiavo link Televizijos bokšto. Po kiek laiko toli pasigirdo duslūs šūviai ir aš supratau, kad tankai šaudo važiuodami gatvėmis, bet negaliu to tvirtinti. Prie RTV komiteto atėjome tuo metu, kai per radiją paprašė daugiau žmonių ateiti prie telefono stoties, aš su draugais likau prie RTV komiteto. Tanketės ir karinės mašinos, taip pat ir kareiviškos “greitosios pagalbos”, atvažiavo tuoj po to, kai V.Landsbergis pranešė per radiją skambinęs į Maskvą ir įsakmiai prašęs perduoti Gorbačiovui, kad tas sustabdytų kariuomenės veiksmus. Tanketės ir tankai neužvažiavo ant žmonių, nes atskubėję budėtojai žaliais raiščiais paprašė visų pasitraukti nuo kelio ir eiti arčiau pastato. Aš taip pat nuėjau. Kai atvažiavo tanketės, žmonės švilpė ir šaukė. Netrukus pasigirdo pirmieji sprogimai. Dar po kiek laiko pasirodė kareivių būrys, kuris stovėjo tiesiai priešais radijo komiteto senąjį pastatą. Šalia degančio laužo buvo daug gana ilgų lentų, ir aš pamačiau aukštą, stambų vaikiną, užsimojusį lenta į kareivių pusę. Žmonės šaukė jam padėti tą lentą ir pasitraukti, kad neišprovokuotų susidūrimo. Aš pribėgau prie jo ir ėmiau tikinti, kad atsisakytų savo sumanymų. Man padėjo pagyvenusi moteriškė, kuri ir nusivedė jį prie pastato, o aš atsisukęs pamačiau kitą žmogų su lazda. Šaukiau jam, bet jis nekreipė dėmesio. Tada pribėgau prie jo. Kareiviai stovėjo už kokių 30 m, pritūpę ir pasiruošę pulti. Kai pribėgau prie to žmogaus ir pasukau jį į save, pamačiau, kad jis girtas ir nieko nesuprasdamas kažką murma rusiškai. Iš išvaizdos atrodė azijietis. Esu tikras, kad jis provokavo kareivius. Tačiau provokacijų iš kitų žmonių nebuvo, kareivių niekas nepuolė. Kai stūmiau tą žmogų tolyn nuo kareivių, už nugaros išgirdau komandą “V period!” Palikęs girtuoklį, nubėgau prie laiptelių, ant kurių stovėjo žmonės. Kareiviai veržėsi iš dešinės pusės, nes kita pusė buvo užstatyta autobusais. Tarpas tarp autobusų ir laiptelių buvo siauras, todėl kareiviai lengvai praeiti negalėjo. Tuo metu pasigirdo automatų šūviai, kareiviai skynėsi kelią mušdami žmones buožėmis ir metaliniais strypais. Tai nebuvo “bananai”, kuriuos turi gatvėse patruliuojantys milicininkai. Tai buvo daug plonesni juodi strypai, ilgio kaip “bananai”. Žmonės puolė bėgti prie laiptelių, tačiau kareiviai, praėję pro siaurą praėjimą, nebeleido ten eiti, mosuodami strypais ir automatais. Mačiau, kaip kareivis čia bando pritaikyti per pratybas išlavintus judesius. Tačiau galima buvo suprasti, kad mosuodamas automatu jis nieko prieš save nemato. Aš buvau prie pat laiptelių ir gerai viską mačiau. Ant laiptelių dvi senutės primygtinai prašė nemušti kareivių. Senučių buvo daug, jos ten prieš kareiviams atvykstant ir nebegalėjo išeiti: kareiviai užtvėrė praėjimus, priekyje stovėjo autobusai, o nušokti nuo laiptų jos neįstengė. Kadangi prie durų stovėjo daug žmonių, kareiviai norėjo lipti pro langus. Vienas užsilipo ant laiptų turėklo. Žmonės ėmė jį stumti. Tada kareiviai pradėjo dažniau mėtyti sprogstamuosius paketus ir šaudyti į viršų. Tuo metu jie tikrai šaudė į viršų, bet po kiekvieno šūvio automatu daužė žmonėms per galvas. Kai pamatė, kad galime atsilaikyti ir neleisti jiems įlipti pro langą, pradėjo dar dažniau mėtyti sprogmenis, o po kiek laiko pasigirdo ištisas šaudymas. Šaudė serijomis. Išmušęs langą, į vidų įlipo vienas kareivis, laiptai buvo apsupti iš visų pusių, nes kareiviai atskyrė žmones nuo laiptų. Išgirdau diktorę sakant, kad durys užrakintos, kad jau nebėra šviesos ir ji girdi, kaip žmonės apačioje skanduoja “Lietuva!.. Lietuva!..” Paskutiniai jos žodžiai buvo: “Algi, ar tu tikrai užrakinai duris…” Apsupę iš visų pusių, kareiviai ėmė daužyti žmones strypais ir automatų buožėmis. Mačiau, kaip sėdinčiam ant laiptų vyriškiui kareivis strypu ar “bananu” trenkė per galvą. Pradėjo šaukti moteris. Kareiviai užsiropštė ir ant kito laiptų turėklo ir mušė žmones iš viršaus. Vieni jų buvo su metaliniais šalmais, aptrauktais brezentu, kiti – su spec. kepurėmis-šalmais. Senąjį pastatą puolė apie 30 kareivių, paskui jų gal atsirado ir daugiau. Kai kareiviai, išmušę ir antrą langą, įsiveržė į vidų, žmonėms pasidarė aišku, kad reikia trauktis. Jie bandė prasiveržti pro tarpą tarp laiptų ir autobusų, tačiau kareiviai neleido, stūmė atgal, ir žmonės virto ant laiptų. Atsisukęs į pastatą pamačiau gulintį vaikiną su ūsais ir ilgokais plaukais. Norėjau prisitraukti jį arčiau savęs, bet pamačiau užsimojusį kareivį ir spėjau patraukti ranką, smūgis kliuvo vaikinui per koją. Išeiti iš tos vietos buvo beveik neįmanoma, negavus automatu ar “bananu”, nes priekyje autobusai užtvėrė kelią, o iš šonų stovėjo įsiutę kareiviai ir keikdamiesi mušė žmones. Aš turėjau skėtį. Iškėlęs jį virš galvos, pamėginau iš ten išeiti. Skėtis atlaikė porą smūgių. Žmonės gelbėjosi kaip išmanė: kai kas bėgo į autobusą, nes jo durys buvo atviros ir arti nuo laiptų. Kai porą žmonių įlipo į autobusą, kareiviai puolė visus varyti. Šaukė, kad užmuš, jei neišeis iš ten, bet kartu ir neleido išeiti. Kai buvau prie autobuso, suspengė ausyse. Tada nelabai supratau, kas tai. Garsų buvo daug, bet galėjai atskirti, kur šaudė tuščiais koviniais, kur sproginėjo paketai… Dabar galiu tvirtinti, kad tai buvo kulka. Šauta buvo iš tos pusės, kur stovėjo kareiviai. Kareiviai nenustojo šaudyti ir tada, kai žmonės nulipo nuo laiptų, šaudė į besitraukiančius. Aš radau spragą tarp autobusų, išlindau ir pamačiau tanketes. Labai įstrigo vaizdas, kai gulintį ant žemės žmogų gaivina, daro širdies masažą, o šalia stovinti kariška greitosios pagalbos mašina nepriima sužeistų žmonių. Neprisimenu, kada nuaidėjo duslus šūvis ir visur užgeso šviesa, pradėjo byrėti stiklai. Ryškiai sušvito prožektoriai, nukreipti į gyvenamojo namo langus ir Dailės mokyklos stogą. Po kiek laiko pradėta šaudyti trasuojančiomis kulkomis. Užsienio žurnalistai viską filmavo. Tačiau kareiviai juos gaudė. Kai jie kalbėdavo į mikrofoną, užsidegdavo šviesą. Tai pamatę kareiviai nukreipdavo į juos spindulį, o žmonės apsupdavo žurnalistus, kad jie galėtų dirbti. Bet po keleto sekundžių atskriedavo dūmų gumulas. Taip kartojosi porą kartų. Tai buvo ašarinės dujos, nes viena mergina iš mūsų kompanijos prisikvėpavusi jų daugiau, apsiašarojo. Aš pajutau saldų svylančios gumos skonį, paskui burna staiga išdžiuvo. Visų liežuviai buvo pabalę.
Prisiuostę dujų, nuėjome namo. Buvo apie 4.00–4.30 val. Viską, ką parašiau, mačiau pats, už viską atsakau ir galiu, reikalui esant, pakartoti.
1991 m. sausio 23 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 37–40