Tos nakties niekada neužmiršiu
Š.m. sausio 12 dieną su tremtinių grupe nuvažiavau į Vilnių. Mums buvo paskirta budėti prie Tarpmiestinės telefono pasikalbėjimo stoties. Savo poste išbuvome iki sausio 13 dienos 15 valandos.
Kai pasigirdo pabūklų griausmas ir automatų bei kulkosvaidžių tratėjimas, pamaniau, kad šaudoma mokomaisiais šoviniais, jog išgąsdintų žmones, bet kai paskui nakties dangų nutvieskė trasuojančios kulkos, o kiek vėliau atbėgę nuo RTV rūmų žmonės raudodami papasakojo, kad ten šaudė į žmones, yra aukų – užmuštų ir sužeistų – supratau kokia tragedija įvyko.
Nubėgęs prie RTV rūmų išvydau minią sukrėstų žmonių, gausybę desantininkų, tankečių ir keletą tankų. Išsirikiavę grandine stovėjo policininkai. Žuvusiųjų vietoje jau degė žvakutės ir buvo padėta gėlių.
Pakėliau nuo gatvės tuščią patroną. Jų čia matėsi labai daug. Šalia manęs moteris šluostėsi ašaras ir virpančiu balsu rusiškai kreipėsi į prieš ją stovintį desantininką: “Čto ty delaeš, synok!..” Bet jis stovėjo plačiai išsižergęs, abejomis rankomis laikė automatą, o dantyse – cigaretę.
“Beprasmiškai jūs stengiatės jį sugraudinti, – įsiterpė pagyvenęs policininkas, – jis nesupranta jūsų, jis – žvėris”. Ir policininkas papasakojo apie nakties įvykius.
Aš paklausiau, kodėl visų stovinčių lengvųjų automobilių išdaužyti stiklai? Policininkas pasakė, kad atvažiavę desantininkai tyčia daužė automobilius ginklais arba spardė juos batais.
Aplinkinių namų (nuo pirmo iki devinto aukšto) langų stiklai nuo tankų šaudymo buvo išdužę, gyventojai dangstė kiaurymes kas kuo galėjo. Prie namų gulėjo krūvos stiklo šukių.
Paskui atvažiavo greitosios medicinos automobilis. Desantininkai jam leido privažiuoti arčiau prie pastato įėjimo. Aš palaukiau, manydamas, kad išneš sužeistuosius, bet nei tuojau, nei už kelių valandų, kai vėl atėjau į tą vietą, automobilis nepajudėjo. Vėliau, jau grįžus į Palangą, man išsakė savo abejones kartu važiavusi medikė Vida Galdikienė, jog jai ta mašina pasirodžiusi labai įtartina, nes kai buvo atidarytos durelės, viduje neužsidegė šviesos ir pro angą nesimatė jokių įrengimų.
Tą naktį aš 4 kartus buvau nuėjęs prie RTV komiteto. Mačiau, kaip 7 valandą pasirodė būrys jedinstveninkų (apie 50 žmonių) su raudonais raiščiais. Už kelių minučių pražygiavo dar vienas toks pat būrys. Visi jie suėjo į RTV komiteto pastatą.
Prie RTV komiteto stovėjo 4 autobusai, tikriausiai žmonės jais buvo atvažiavę budėti. Manau, kad jedinstveninkams įsakius, iš pastato išpuolė desantininkai ir pradėjo daužyti autobusų langus. Stovėję žmonės šaukė: “Barbarai! Fašistai!” – bet kareiviai nekreipė į tai jokio dėmesio.
Žiūrėjau aš į jaunutį prieš mane stovintį kareivį ir galvojau: “Gyvenk tu, budeli, ilgai ilgai ir tegul tau šios nakties košmarai neduoda ramybės visą tavo likusį gyvenimą. Būkit prakeikti visų žmonių ir savo vaikų.”
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 34–36