Pareiškimas
Naktį iš sausio 12 dienos į 13 dieną (1991) aš buvau namuose. Pažiūrėjęs paskutines “Žinias” per Lietuvos televiziją, išgirdau šaudant pabūklus. Vieną, antrą, trečią… Pagalvojau: “Prasidėjo”. Žmona miegojo. Parašiau raštelį kur einu, tyliai apsirengiau ir išėjau. Į laikrodį nežiūrėjau, bet buvo po 2 val. Pasigavau taksi (gyvenu Šeškinėje) ir greit atvykau į vietą, t.y. prie Televizijos bokšto. Pakeliui pastebėjau daug žmonių, skubančių ta pačia linkme. Už paskutinių gyvenamųjų namų pastebėjau minią žmonių, kurie iš tolo stebėjo įvykius ir šaukė “Lietuva”, “fašistai”. Supratau, kad dalis žmonių atsitraukė išsigandę, o kiti išėjo iš savo butų, nes nuo nuolatinių tankų, kulkosvaidžių ir automatų šūvių miegoti vis tiek buvo neįmanoma. Priėjau arčiau, nes iš tolo negalėjau pamatyti kas darosi prie bokšto (gatvė žemiau nei aikštelė). Šlaitas buvo slidus, tai aš, užsikabindamas už vielinės tvoros, užlipau į viršų. Pamačiau tokį vaizdą (priėjęs arti ir įsijungęs į pirmas eiles): desantininkai jau buvo patekę į vidų ir patys stovėjo 3–5 metrai tarp bokšto ir minios, prie jų užvesti burzgė keli tankai (o gal tanketės – nežinau), už bokšto stovėjo didelis tankas ir nuolatos šaudė, kurtindamas žmones ir daužydamas langus. Kareiviai (ar karininkai) nevienodo amžiaus ir nevienodai elgėsi. Pvz., prieš mane stovėjo aukštas kareivis ir elgėsi kažkaip flegmatiškai. Šalia jo stovintis mažesnio ūgio grandinis bandė jį “užvesti”. Paskui mačiau kaip prie to grandinio priėjo karininkas su “kitoniška” kepure (ne desantininko šalmu) ir kažką pašnibždėjo. Netrukus jie pradėjo plėsti placdarmą. Darė tai taip: atkišę automatus ir lazdas (kai kurie turėjo) bei grasindami, o kai kuriems žmonėms, kurie nesitraukė, ir smogdami, stūmė mus tolyn nuo bokšto. Tankai tuo metu, be jokių signalų manevravo: nusukę vamzdį į šoną važiuodavo ant žmonių, staigiai darydavo posūkį (į priešingą nuo nusukto vamzdžio pusę), t.y. žmonės bėgdavo nuo vikšrų, o gaudavo į galvą vamzdžiu. Dar pastebėjau vieną kareivį elgiantis labai agresyviai: puldinėjo žmones ir daužė buože. Aš atkreipiau to grandinio dėmesį, bet jis jo nenuramino. Galvoju, kad buvo girtas arba ko nors apsirijęs (narkotikų). Kai kurie žmonės nesitraukė arba traukėsi per lėtai. Aš juos raginau nerizikuoti, nes galvojau, kad kai jie jau viduje, tai aukos beprasmės. Tiesa, kareiviai puldami šaudė trasuojančiomis kulkomis. Tada suabejojau, kad jos nekenksmingos, nes kiek suprantu tuščios – netrasuoja (priešingai Butkevičiaus tvirtinimui). Pamatęs, kad priešinimasis beprasmis, atsitraukiau. Atsigręžęs pamačiau, kaip tankai pradėjo vaikyti žmones po lauką, vartyti eglaites už kurių slėpėsi žmonės. Buvau pritrenktas ir pasipiktinęs. Niekada negalvojau, kad “mūsų” šlovinga tarybinė armija, kuriai vadovauja TSKP, gali atsukti ginklus prieš savus žmones.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 32–33