Sausio 11 d., išgirdęs kvietimą per radiją, iš Nepriklausomybės aikštės nuvažiavau prie Spaudos rūmų. Ten beeinantį sustabdė vyriškis ir pasakė, kad rūmai jau užimti ir reikia skubėti prie telebokšto.
Buvo tarp 12.30–13 val. Apie du šimtus žmonių stovėjo prie apatinio įėjimo, aplinkui bokštą žmonių nebuvo. Gatvelę, einančią šalia įėjimo iš vienos pusės tvėrė geltonas ilgas (su priekaba “traukinys”) autobusas “Ikarus”, iš kitos skersai kelią stovintys du “Laza’ai”, atvežę, matyt, rajonų žmones, ir ekskavatorinis traktorius “Belarus”, prieš tai iškasęs žemės ir supylęs kalną ant kelio. Staiga atbėgo keli krašto apsaugos vyrukai ir pranešė, kad atvažiuoja kareiviai. Visi žinojo, kad gali šaudyti, nes dauguma atėję nuo Spaudos rūmų, kur visa matė savo akimis. Ir nors žmonių buvo tikrai maža, visi susikibo tvirtai rankomis ir dainuodami laukė okupantų. Laimei tada niekas nepasirodė.
Ėmė rinktis žmonės. Jų sparčiai daugėjo. Vieni likdavo apačioje, kiti, kažkieno paprašyti (paraginti), jau ėjo prie bokšto viršuje. Nuėjau ten ir aš. 17 val. bokštą jau buvo galima apjuosti bent porą kartų. Vėl pranešė: “Link bokšto važiuoja šarvuočiai!” Žmonės susikibo rankomis (kas darėsi apačioje nemačiau). Po minutės išgirdome tankečių triukšmą ir pamatėme kylančius dūmus. Bet ir šį kartą nieko nenutiko, jie pravažiavo pro šalį. Tiesa, dar prieš šį nutikimą bokšto viduje vyko barikadų statybos. Jaunuoliai tampė ir vartė laiptinėse, praėjimuose stalus, suolus, kėdes, spinteles, kitus baldus ir visa, kas galėjo bent kiek sustabdyti kareivių veržimąsi. Paruošė ir vandens žarnas. Vieną išbandė pro langą: pliūptelėjo raudonas, net tirštas vanduo. Viduje mačiau ginkluotus lazdomis ir armatūros galais jaunuolius. Viršuje, prie paties bokšto, policininkų nesimatė. Aplinkui daugelis klausėsi radijo imtuvų (teritorija įgarsinta nebuvo). Viduje bokšto atnešė ir atsuko į lauko pusę televizorių. Galima buvo stebėti parlamento darbą.
Susitikau nemažai dainų klubo žmonių. Sustoję ėmėme dainuoti. Atsirado žmonių, kurie nešiojo karštą arbatą ir kai ko užkąsti. Buvo mintis susikurti laužą, bet nesinorėjo jaukti tvarkingos aplinkos. Aplinkui jau buvo tamsu. 22.30 val. aš išėjau namo.
Kitą dieną (sausio 12 d.) 12.30 val. vėl buvau prie bokšto. Žmonių buvo nepalyginamai daugiau, juk visą rytą radijas nepaliaujamai ragino rinktis prie bokšto. Gyvenimas virė. Vieni dainavo stovėdami su vėliavom: kas Lietuvos trispalvę laikė, kas rajono vėliavą kėlė, kiti žiūrėjo televizorius, kuriuos automobilininkai buvo ištraukę ant mašinų stogų, daugelis skaitė “naujos” (juk sena nepraėjusi) okupacijos laiko laikraštį “Laisva Lietuva”, dar treti užkandžiavo, gėrė karštą arbatą. O valgyti buvo ko, nes daug žmonių atnešė pridarę įvairiausių sumuštinių, prikepę blynų, net kopūstų sriubos galėjai srėbtelt. Daugelis išsidėliojo visa tai ant laiptų, kas šiaip patogesnę vietelę suradę, kiti nešiodami vaišino išalkusius ir sušalusius gynėjus. Netgi rūkantiems žmonėms atnešė įvairiausių cigarečių, norintys galėdavo pasivaišinti iš gulinčio pakelio. Šią dieną maitinimu taip pat rūpinosi ir visuomeniniai susivienijimai, kitos valstybinės įstaigos.
Buvo sustiprintos ir barikados: be autobusų, kurių stovėjo tikrai daug, gatvę užtvėrė ir kelių valymo mašinos, “Kamaz’ai” su priekabomis, pilni smėlio smėlio barstytuvai.
Žmonės vis plaukė. Aš ieškojau pažįstamų, tikėjausi sutikti dainų klubą. Viršuje, prie bokšto, žmonių knibždėte knibždėjo. Graži veja aplinkui nuo trypimo buvo virtusi koše. Nuotaikos atrodė optimistinės. Čia irgi dainavo, jaunimas žaidė ratelius, kūrenosi laužai, kaip ir apačioje žmonės siūlė valgyti ir gerti, kiti žiūrėjo bokšte pastatytus, dabar jau du, televizorius, kurių vienas rodė palydovinę programą, kitas Lietuvos televiziją. Pro antro aukšto langus sklido radijo balsas. Taigi visas vaizdas lyginant su vakardiena buvo labai pasikeitęs. Viskas daugiausia priminė kažkokį pramoginį renginį. Tik mašinų barikados apačioje, baldų – viduje, kalbos per radiją primindavo, kad visi čia susirinko ginti bokšto. Ne! Ne bokšto, o nepriklausomybės! Galėjai matyti, kokie visi pasiryžę, stiprūs ir vieningi. Viduje pro langus mačiau turbūt vienintelius susirūpinusius, rimtus veidus – tai krašto apsaugos jauni savanoriai, traukdami dūmą, sėdėjo ant grindų šalia pasidėję lazdą ar armatūros galą, užvertę galvas ir žiūrėdami į lubas, kartais pavaikštinėdami ir persimesdami keliais sakiniais, kažką mąstė, o gal svajojo.
Apie bokštą ratus suko policininkų poros. Nieko pažįstamo nesutikęs, nuvažiavau prie Aukščiausiosios Tarybos.
Prie bokšto grįžau apie 20 val. Diena praėjo ramiai. Daugelis manė, kad po Spaudos rūmų kruvino incidento kareiviai nurims. Tuoj sutikau draugą iš dainų klubo (Gintą). Jis stovėjo su pažįstamais iš Kauno etnografijos ansamblio. Sužinojau, kad iki 24 val. turėtų ateiti daug klubo narių ir pasilikti budėti nakčiai. Toliau buvome kartu. Nuėję prie bokšto viršuje, surengėme ratelį. Viskas aplinkui buvo išlikę kaip dieną, tik dabar jau buvo tamsu. Bežaidžiant iš bokšto išėjo žmogus su megafonu ir pranešė, kad, patikrintais duomenimis, tarp mūsų yra perrengtų desantininkų, atvažiavusių dviem autobusais. Maždaug apibūdinęs, paprašė pasisaugoti, neiti į patvorius po vieną (už tvoros miškelis, tamsu).
Dainos ir žaidimai laikinai baigėsi. Visi tvarkingai vaikščiojo aplink bokštą ieškodami įtartinų, savo žvilgsniais tikrino, kiekvieną apžiūrinėjo užžiebę turimais prožektoriais. Buvo tarp 22–22.30 val. Atsiradusi įtampa greitai atslūgo ir vyrukai iš vidaus laukan ėmė nešti stalus ir kolonėles, ruošė diskoteką. Kiti vėl sustoję klausė radijo, dainavo. Priešingoj nuo diskotekos bokšto pusėj grojo armonika, šokdindama liaudiškos muzikos mėgėjus. Aš nusileidau į apačią ir, paskambinęs namo, vėl grįžau. Po neramaus pranešimo viskas vėl aprimo ir toliau vyko kaip anksčiau. Mes tai vaikščiojom, tai sėdėjom, klausėm radijo. Bet išėjęs tas pats žmogus (jau po vienuoliktos) vėl pakartojo ankstesnį perspėjimą, paragino būti atsargiems. Žmonės vėl sujudo, susirūpino. Kiek pavaikščioję mes vėl atsisėdome ant palangių. Laikas ėjo ir žmonių kiek sumažėjo. Šiaip visur buvo daug ramiau, artėjo naktis. Bet diskoteka vyko toliau. Šalia mūsų dainavo pagyvenę žmonės. Mes deginom žvakę. Pasirodė dar keli klubo nariai. Vienas atnešė armoniką. Apsidžiaugėm: naktį galėsim pašokti, o kartu ir sušilti. Bet dabar negrojom, laukėm daugiau draugų. Pažiūrėjau į laikrodį: be minutės dvylika, pasakiau. Lyg šiaip dėl įdomumo atsistojau ir užtraukėm ilgiausių metų. Aplinkui dainavę nutilo. Nieko nesuprasdami vieni bandė pritarti, kiti bandė aiškintis kam dainuojam. Baigę lyg niekur nieko nusišypsojom ir vėl atsisėdom.
Atėjo sausio 13 d. Mes nemanėm, kad daina buvo labai prasminga.
Gintas nuėjo šokti, kur grojo armonika. Kiti likom tūnoti. Kartais atsistodavom pasivaikščioti. Buvo truputį po pirmos, kai pavadinau Astą (mergaitė iš Kauno) šokti. Susirinkę daiktus nuėjom visi, kur šoko Gintas. Šokom per 15 metrų nuo įėjimo į bokštą iš kairės pusės, stovint nugara į langus. Taip bešokant ir išgirdom pranešimą: “Link bokšto juda kolona karinės technikos!” – tai pranešė žmogus per megafoną. Tuoj pat išgirdome patvirtinimą ir per radiją, kurio balsas sklido iš antro aukšto. Toliau jau radijas kalbėjo nuolat. Žmonių ėmė sparčiai gausėti. Mes (aš, Gintas, Asta ir Vacys iš Kauno) atsidūrėme trečioje eilėje nuo priekio. 1.45 val. pasigirdo tankų riaumojimas. Pamatėm iš geležinių mašinų besiverčiančius dūmus. Smalsesni nubėgo prie tvoros pažiūrėti (nuo viršaus išskyrus dūmus nieko nesimatė). Bet dauguma tvirtai stovėjo ir skandavo “Lie-tu-va!” Perbėgo šiurpas. Giliai įkvėpęs, išpūčiau. Kaire ranka laikiau Astos ranką, iš kitos pusės ją laikė Vacys, mano dešinėje stovėjo Gintas. Iškėlę galvas visi stengėsi ką nors pamatyti, bet nieko nesimatė, tik girdėjosi didžiulis tankų triukšmas. Įsijungė bokšto signalizacija: užkaukė sirena. Staiga plykstelėjo raudona šviesa ir pasigirdo trenksmas, oro banga ūžtelėjo mums į veidus. Iškart trinktelėjo dar du kartus. Sudrebėjo langai. Tai šaudė tankas. Pradėjo virsti dūmų kamuoliai. Žmonės ėmė grįžti nuo tvoros. Per tą triukšmą aiškiai girdėjom radiją ir paskutinius kalbėjusios moters žodžius, kai jos kalba nutrūko, supratom: ten baigta, užėmė. Jau žinojom: tas laukia ir mūsų čia. Pasiuntėm Gintą prie tvoros, kad papasakotų kas vyksta. Pasipylė automato šūviai, sudrebėjo kojos. Paskui trenkė dar du tanko šūviai. Visame triukšme aiškiausiai girdėjosi žmonių skanduojama “Lie-tu-va!” Uždusęs parbėgo Gintas ir pasakė, kad stovi didelė kolona tankų, o prie barikadų žmonės su vienu susirėmę galynėjasi. Tankas visaip išsidirbinėja: sukioja bokštelį, kilnoja vamzdį ir šaudo. Bet, sako, čia tik dėmesiui nukreipti, o viskas bus iš kitos pusės. Ir iš tikrųjų po dangų ėmė lakstyti galingi prožektoriai. Gintas, palypėjęs ant armonikos futliaro, komentavo: “Aplinkui tvorą važiuoja gausybė tankų! Tvoros neliečia! Važiuoja į tvorą! Nėr tvoros!” Ir pro šalį per kelis metrus ėmė lėkti tankai sukdami apie bokštą. Dar išgirdau Ginto balsą: “Atbėga daug pėstininkų!” Pasipylė automatų šūviai. Asta stipriai suspaudė ranką, visa ėmė purtytis. Privažiavęs tankas sustojo visai šalia priešais mus. Ant viršaus sėdėję kareiviai paleido seriją iš kulkosvaidžio mums virš galvų į langus. Pasirodė raudonas plykstelėjimas ir pasigirdo kurtinantis trenksmas. Po kulkosvaidžio šūvių skylėtas langas už nugaros subyrėjo. Triukšmas ausyse dingo, liko tik vaizdas per rūką. Ūžtelėjo oro banga, kuri vertė iš kojų priekyje stovinčius vyrus. Aš neparvirtau net sukantis galvai, nes buvau iš visų pusių suspaustas žmonių masės. Kurtumas kairėje ausyje greitai dingo. Žiūrėjau į viršų ir stengiausi išvengti krintančių iš antro aukšto stiklų. Tuo momentu už nugaros viduje plykstelėjo šviesa, pasigirdo sprogimas, iškart antras. Dužo stiklai. Tai sproginėjo granatos (gal akustinės, o gal dujinės). Po sprogimų per likusias rėmuose šukes iš vidaus iššoko trys vaikinai, į lauką pro išdaužtą langą pliūptelėjo vandens srovė ir po sekundės dingo. Viduje jau šaudė. Už mūsų nugarų patalpos jau buvo užimtos ir žmonės pradėjo atsitraukinėti. Aplinkui buvo tikrai nežmoniškas triukšmas: važinėjo ir šaudė tankai, pylė automatai, kaukė bokšto sirena, sproginėjo granatos, byrėjo stiklai, šaukė žmonės. Vacys ir aš, laikydami Astą, kuri beveik negalėjo pati laikytis ir visa drebėjo, pastovėję už tanko, pro jo galą slinkome link tvoros. Ant tanko sėdėję kareiviai šaltai žiūrėjo į mus ir nieko nesakė. Po lauką važinėjo tankai, lakstė žmonės, buvo matyti, kaip vienas kitą tempia, kitas bėga, trečias klumpa, kliūva, griūva. Ant tankų sėdintys kareiviai sukiojo prožektorius, vienas apšvietė mus, aš užsidengiau akis nuo akinančios šviesos. Po dangų lėkė kulkos (jos švietė). Netoli tvoros virš galvų kiek šone prašvilpė dvi kulkos, nuskindamos kelias šalia stovėjusio medžio šakeles. Dar atsisukęs pažiūrėjau į tą maišalynę. Toliau mes peržengėme tankų išverstą tvorą ir šlaitu nusileidome į apačią prie stovinčios karinės technikos kolonos. Ant asfalto mėtėsi dūminių šaškių skardinės. Praėjus viaduką virš Kosmonautų (dabar Laisvės) prospekto šalia išgirdome šūvius. Jie buvo skirti raudonos spalvos “žiguliukui”, kuris, matyt, norėjo pravažiuoti į “draudžiamą zoną”. Automobilis apsisukęs pasitraukė. Pažiūrėjau į laikrodį – buvo 2.21 val. Mes ėjome prie Merkurijaus parduotuvės skambinti namo. Prie bokšto dar šaudė ir tankai, ir automatai. Pro šalį ėmė lėkti greitosios pagalbos mašinos. Nutarėm eiti prie AT. Visą kelią lydėjo girdimi šūviai. Prie Žvėryno išgirdome garsiakalbius nuo bokšto – sveikino darbo žmones ir sakė, kad buvęs parlamentas neteko galios. Prie Aukščiausiosios Tarybos žmonės meldėsi. Visų laukė ilga nežinia. Jau buvo po trijų…
1991 m. sausio 18 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 24–31