Pirmiausia noriu pasakyti, kad aš nepriklausau ir nepriklausiau niekada jokiai partijai, per daug nesidomėjau politika. Tačiau pats gyvenimas neleido likti pasyviai stebėtojai.
Jau nuo penktadienio (01.11) mieste buvo labai neramu, todėl su sūnumi nutarėme eiti budėti. Per televiziją pranešė, kad reikėtų daugiau žmonių prie Radijo ir televizijos komiteto, todėl ir nutarėme važiuoti ten. Ši naktis praėjo ramiai.
Šeštadienį (01.12) visi buvo įsitempę, kažko laukėme. Susiskambinusi su seserim, bendradarbiais nutarėme nakčiai eiti budėti vėl prie Radijo ir televizijos komiteto. Susirinkom 23.00 val. visi: aš, sūnus Sidas, sesuo Žitkienė Beatričė, jos vyras, bendradarbė Janina Petrauskienė. Kadangi mūsų buvo nemažai, tai susėdę kalbėjomės, juokavome, gėrėme kavą. Tą naktį žmonių buvo daug daugiau. Buvo daug jaunimo, kurie šoko ir dainavo. Degė laužai. Prie pat durų, ant paaukštinimo rodė televizorius. Po pirmos valandos per televiziją pasigirdo neramūs pranešimai, buvo aiškinama, kad šaudo tuščiais šoviniais, kad tankų kolonos važiuoja link televizijos ir bokšto. Žmonės ramiai sustojo aplink duris, susiėmė už rankų. Pro šalį pralėkė kokie 7 tankai dideliu greičiu. Visi stovėjo ir skandavo: “Lietuva”. Mums, stovintiems prie durų, nelabai matėsi, kas darosi prie gatvės. Ten buvo sujudimas. Girdėjosi riksmai, kažkur bėgo žmonės. Mes stovėjome susikaupę. Visų dėmesys buvo prikaustytas į pravažiuojančius tankus. Staiga pajutome, kad po kojomis kažkas sprogsta. Pajutau smūgį ir pamačiau, kaip mergaitės, stovėjusios iš kairės, pradėjo ristis nuo kalniuko. Po kojomis sprogo dar vienas paketas, viską apgaubė dūmai ir pasigirdo dūžtantys stiklai. Desantas mus “taranavo” tikrąja to žodžio prasme. Desantininkai ėjo kaip “torpedos”: pusiau prigulę, automatai atkišti. Mano sūnus stovėjo ant palangės ir, kai pro jį bėgo keli desantininkai, iš viršaus šoko ant jų. Nuvertė (kiek mačiau pro dūmus) du. Trečias puolė gelbėti saviškių ir užgulęs ant sūnaus jį grumdė. Išsigandusi, kad gali užmušti, puoliau prie jų ir įsikibusi už diržo desantininkui tempiau nuo sūnaus. Desantininkas greitai atsistojo ir šveitė mane į šalį, gerokai nubrozdindamas rankas. Tą pat akimirką įrėmė automatą į mane ir suriko: “Uidi, budu streliat”. Aš jau buvau gerokai susijaudinusi ir atsakiau: “Streliaj, ja staraja”. Jis pasisuko ir nubėgo į skylę lange. Tuo metu išgirdau sakant: “Vyrai, ten jų mažai”, ir pamačiau, kaip arčiau stovėję vyrukai, o su jais ir sūnus, sulindo pro skylę stikle į komitetą ir nulėkė koridorium. Aplinkui tratėjo automatų papliūpos, kažkas sproginėjo, kažkas vis dar šaukė: “Lietuva”, “Žvėrys”. Aš pribėgau prie skylės stikle ir pradėjau šaukti: “Čilė, chunta”. Už nugaros išgirdau moters balsą: “Su jais reikia gražiai kalbėtis”. Aš surinkau išmėtytus daiktus: rankinuką, termosą, grįžau atgal ir sakau: “Riebiata, za što vy nas tak”. Į mane žiūrėjo trys stiklinėmis akimis. Net tuo momentu nustebau, turbūt jie nieko nemato. Tačiau priekyje stovėjęs desantininkas priėjo prie likusio sveiko stiklo ir koja į jį spyrė. Nuėmęs nuo rėmo likusius stiklus, metė juos į moterį, kuri vis dar šaukė: “Žvėrys, žvėrys”.
Pasirodė tankai. Aplinkui viskas drebėjo: automatai, tankai šaudė, byrėjo stiklai, sproginėjo primėtyti paketai. Pro skylę stikle išmetė visus vyrukus, kurie buvo įbėgę, tarp jų ir sūnų. Pro duris išstūmė milicininkus. Staiga pasigirdo stiprus sprogimas ir užgeso šviesa. Tada tankai uždegė prožektorius ir pradėjo šviesomis vaikyti žmones.
Apsidairiau aplinkui, ieškodama giminių ir draugų. Netoliese stovėjo sesuo, žmonės ėjo toliau nuo užimto komiteto ir lipo ant mūrinės sienos. Pajutau, kad kažkas iš užpakalio stumia mane nuo komiteto. Tankai, traiškydami mašinas, važiavo į mūsų pusę. Mane taip pat užtempė ant mūrinės sienos, atsisukau į komitetą ir aiškiai mačiau, kaip tankai važiavo į žmones. Net pro baisiausią triukšmą girdėjosi žmonių šauksmas. Pradėjo zvimbti tikros kulkos, jų šviečiantis kelias tiesėsi virš mūsų galvų. Dar kurį laiką stovėjome, po to nutarėme eiti prie AT. Jau pakeliui sužinojome, kad paimtas Televizijos bokštas ir yra užmuštų. Pro šalį kaukdamos lėkė greitosios pagalbos. Mes nuėjome prie AT ir prabuvome ten iki ryto.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 19–23