1991 m. sausio 12 d. apie 21.30 val. atvykome prie Televizijos bokšto. Žmonių buvo labai daug, dainavom dainas, drąsinom vieni kitus. Visų nuotaika buvo pakili, o pasiryžimas tvirtas: ginti bokštą.
Po vidurnakčio, apie 1.30 val., nuo miesto atsklido ūžesys, kuris kaskart stiprėjo. Kažkas pasakė visiems susikabinti rankomis ir gyva grandine apjuosti bokštą. Mūsų stojo kokios 6–7 eilės žmonių. Aš stovėjau į kairę nuo centrinio įėjimo. Šalia manęs stovėjo mano bendradarbė N.Mockevičienė su vyru, iš kitos pusės – mama F.Eidrigevičienė ir sesuo L.Šliažienė. Staiga visą padangę nušvietė šviesa ir pasigirdo kurtinantis trenksmas. Tai kartojosi 3–4 kartus, paskui išgirdau šūvių papliūpas kažkur apačioje. Maždaug po 5 minučių pasirodė tankai. Jie, išvertę tvorą, juosiančią bokštą, ropojo tiesiai į mus, švysčiojo prožektorių šviesos, viską aplink nušviesdamos. Mes dar tvirčiau susikabinom, skanduodami “Lie-tu-va”, “Gė-da”, “Lais-vę”. Tankai, jų buvo 6–7, apsupo bokštą. Vėl automatų serijos, patrankų trenksmas, pasipylė pastato stiklai. Mes atsitraukėm toliau nuo bokšto. Patrankų vamzdžiai sukiojosi į visas puses, šūviai kurtino, šviesos akino. Pamačiau, kad dešinėje nuo manęs žmonės kažkaip keistai svyra į šoną. Vėl patrankų šūviai. Traukdamasi nuo žyrančių stiklų, pamačiau gulintį vaikiną – jis negalėjo paeiti, buvo sužeistas į koją, žaizda šautinė. Pasilenkiau ties juo, nutvėriau už pažastų, vilkau toliau nuo skerdynių. Pribėgo du vyrai ir nunešė sužeistąjį žemyn. Tarp šūvių ir trenksmo išgirdau iš garsiakalbio sklindantį garsą, kad … “čia kalba nacionalinio gelbėjimo komitetas, kad visiems skirstytis, kad nieko mums neatsitiks”. Ir vėl šūviai, dūmai, trenksmas. Vienas trenksmas apkurtino mane, oro banga smogė į veidą, aš traukiausi tolyn nuo bokšto. Pamačiau milicininką, jis buvo sužeistas į veidą, daviau tvarstį, nuvaliau nuo veido kraują. Žaizda buvo kirstinė ties lūpa, pats nukentėjusysis sakė, kad išmuštas dantis.
Žemai, ties Televizijos bokšto pastatais, pamačiau siaubingą vaizdą: gulėjo jaunuolis peršautom abiem šlaunim. Atidaviau paskutinį tvarstį jam aprišti. Jaunuolį įkėlė į greitosios pagalbos mašiną. Kitą žmogų atnešė visai suglebusį. Pasilenkiau ties juo ir pamačiau, kad abi pėdos kabo nulaužtos, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, pulso nėra, viršugalvyje žaizda. Supratau, kad jis miręs. Užkėlėm ant neštuvų ir panešėm į šoną, nes pasigirdo balsai, kad viską filmuos.
O šūviai girdėjosi nuolat, tankai stovėjo čia pat ir sukiojo vamzdžius į visas puses, aplinkui dūmai. Tik dabar supratau, kad prieš važiuodami prie bokšto tankai traiškė ir šaudė žmones čia, apačioje, dėl to buvo tiek sužeistų. O žmonių buvo daug susirinkę, visi šaukė “Gė-da”, “Lie-tu-va”. Pamačiau kitą žmogų kruvinu veidu. Kai jam valiau kraują, pastebėjau, kad skruoste plėšta žaizda, labai kraujuoja. Užspaudžiau žaizdą, atrodo, nosine, ir jis kažkur nuskubėjo. Privažiavo dar greitosios pagalbos mašinų, aš nuskubėjau prie mamos ir sesers.
Ilgai dar šaudė, gatvėmis švaistėsi tankai, sukiodami patrankų vamzdžius į beginklius žmones. Iš Vilniaus išvykau maždaug 4.30 val.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 6
Lapų Nr. 3–4