Naktį iš sausio 12 į 13 d. aš su draugu budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos. Kai per radiją pranešė, kad link Televizijos bokšto važiuoja tankai, mes sėdom į mašiną ir visu greičiu pasileidom link jo. Ta kryptim dideliu greičiu važiavo ir daugiau mašinų. Šarvuočių koloną pasivijome kildami į kalną nuo Žvėryno link Karoliniškių. Aplenkę sugedusį šarvuotį, pradėjome lenkti tankečių koloną. Kai privažiavome žiedą ties Spaudos rūmais, pamatėme, kad Kosmonautų prospektu link bokšto važiuoja tankai. Tada mes žiede pasukome į priešingą juostą ir pro “Saturno” parduotuvę pasukome link bokšto. Beveik privažiavę prie telecentro pasukome link mokyklos ir, kieme palikę mašiną, nubėgome prie telecentro. Ten stovėjo daug žmonių, ore tvyrojo dūmai, dyzelinio kuro smarvė. Matyt, nuo Lazdynų pusės jau buvo atvažiavę tankai. Bet mes jų nematėm. Nespėjus mums ir apsidairyti nuo vaikų darželio pusės pasirodė karinės technikos kolona. Priekyje važiavo trys sunkieji tankai (bent jau man taip atrodė). Prie vaikų darželio, skersai gatvę, buvo pastatytas smėlio barstytuvas pilnas smėlio. Antras barstytuvas stovėjo prie posūkio, vedančio į kalną link bokšto. Privažiavusi pirmą barstytuvą kolona sustojo. Ant tanko pradėjo lipti jaunimas. Truputį pastovėjęs pirmas tankas pasuko į kairę ir sutraiškęs “aštuntuką” užkabino barstytuvo kaušą, jį nuplėšė ir pastūmęs šiek tiek mašiną išvažiavo vėl į gatvę. Iš visų pusių subėgo jaunimas ir sustojo gatvėje, užtverdamas tankui kelią. Tankas vėl sustojo, bet labai trumpam. Netrukus jis pradėjo trūkčioti pirmyn-atgal, tikėdamasis, kad žmonės išsigandę pasitrauks, tačiau niekas nesitraukė. Tuomet tankas pajudėjo tiesiai ant žmonių. Visi išsiskirstė, o du vyrukai užšoko ant tanko priekio ir liko ten, kai tankas padidinęs greitį pasileido link antro smėlio barstytuvo. Aš stovėjau truputį aukščiau ant kalno ir mačiau kaip vienas vyrukas nušoko nuo tanko jau prieš pat barstytuvą, o kitas pasilipo aukščiau, kad jo nesutraiškytų. Šį kartą tankas nesustojo, o sulėtinęs greitį užvažiavo tiesiai ant barstytuvo ir ėmė jį traiškyti. Tuo metu aš pasileidau link tanko ir nepastebėjau kur dingo antras vyrukas. Tankas, sutraiškęs mašiną, pasuko link telecentro teritorijos ir ten sustojo. Pribėgęs prie mašinos aš pamačiau už jos ant gatvės gulintį žmogų. Kai prišokęs prie jo žvilgtelėjau į dešinę, pamačiau kito tanko priekį. Vienu momentu dingtelėjo mintis – šaus ar nešaus, bet iš karto išgaravo. Griebiau žmogų už striukės ir ėmiau tempti nuo gatvės. Toks jausmas, kaip sapne – aš jį tempiu už striukės, o jis iš jos išsinerdinėja. Tempdamas nieko aplinkui nemačiau, tiktai jo kojas ir nusimaunančius rudus batus. Ir kojos kaip be kaulų. Kai užtempiau tą žmogų truputį toliau nuo gatvės, pribėgo daugiau vyrų. Pasilenkiau prie žmogaus veido ir pamačiau, kad jo lūpos truputį juda. Aš ėmiau rėkti: “Kur greitoji, kur greitoji!”, bet aišku niekas nieko atsakyti negalėjo. Kai vėl pasilenkiau, pamačiau pravirus akių vokus ir akių baltymus. Šovė į galvą mintis, kad jis jau miręs. Tuo metu gal kokie šeši vyrai paėmė tą žmogų ant rankų ir per gatvę kažkur nunešė, o aš likau stovėti toje pačioje vietoje. Apsidairęs pamačiau, kad antras tankas jau stovi šalia pirmojo. Tuo metu prie sutrinto barstytuvo privažiavo trečias tankas, bet per jį jau nevažiavo, o pasuko į dešinę, užkabino prie šaligatvio stovinčius lengvuosius automobilius, pasuko į kairę link automobilio stovinčio visai nuošaliai, netgi ne prie gatvės. Jį sutraiškęs nuvažiavo į kalną link bokšto. Iš paskos nuvažiavo visa kolona šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Paskutinė važiavo kariška mašina su garsiakalbiu iš kurio sklido lietuviška kalba. Tekstas maždaug toks: “Parlamento ir Vyriausybės jau nebėra. Visą valdžią perėmė nacionalinio gelbėjimo komitetas. Žmonės, skirstykitės, nereikia aukų… nereikia brolžudiško karo…” Man įstrigo tik šios mintys.
Tuo metu likę apačioje du tankai stovėjo toje pačioje vietoje ir į visas puses sukinėjo savo bokštelius, nukreipdami prožektorių spindulius tai į žmones, tai į namus. Kai kolona nuvažiavo į kalną, tas tankas, kuris atvažiavo antras, pabandė pakilti į kalną, bet ten buvo baisus purvas ir jam nepasisekė. Tada jis pradėjo važiuoti atbulas. Nulaužė kelio ženklą, sutrynė krovininį “Moskvičių”, stovėjusį šalia kelio ženklo, ir nuvažiavo paskui koloną. Pirmas tankas, kiek pasikapstęs purvuose, taip pat nuvažiavo į kalną šalia telecentro tvoros. Tuo metu prie bokšto jau šaudė. Aš nubėgau paskui tanką į kalną. Prie bokšto lakstė žmonės, buvo girdėti automatų šūviai. Viskas skendėjo dūmuose. Kartais vis iššaudavo kuris nors tankas. Pamačiau, kad nieko čia jau negaliu padėti. Į galvą atėjo mintis, kad dabar jau puls Aukščiausiąją Tarybą, ir aš nubėgau prie mašinos. Ten jau buvo ir draugas. Mes sėdome į mašiną ir nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 14
Lapų Nr. 10–12