Komisijai Sovietų armijos nusikaltimams tirti
Aš, Bronius Duoba, Vilniaus universiteto Prekybos fakulteto II-ojo kurso studentas, 1991 m. sausio mėnesio iš 12-osios į 13-ąją naktį buvau prie Televizijos ir radijo komiteto, Konarskio gatvėje. Kelios minutės po pirmos (tiksliai pasakyti laiko negaliu, nes neturėjau laikrodžio) pamačiau važiuojančias tanketes. Jų buvo 4 ar 5. Priekyje važiavo sunkvežimis su garsiakalbiais. Po kelių akimirkų prasidėjo šaudymas. Jis girdėjosi prie Radijo pastato. Šaudė tuščiais šoviniais. Pasigirdo sprogimai. Desantininkai mėtė sprogstamuosius paketus tiesiai į minią. Vienas nukrito netoli manęs. Pajutau tarsi vėjo dvelksmą einantį per kojas. Naudodamiesi dūmų uždanga ir sumaištimi bėgo kareiviai, pyškindami į visas puses. Jie buvo užsidėję šalmus su antveidžiais, neperšaunamas liemenes, ginkluoti automatais. Jie labai greitai prasibrovė prie įėjimo į pastatą ir sulindo į vidų. Iš paskos kareiviams įbėgo apie dešimt žmonių, tačiau po kelių minučių aš juos vėl pamačiau lauke. Iš pastato išėjo 4 desantininkai. Vienas turėjo kulkosvaidį. Žmonės iškarto juos užsipuolė (žodžiais). Aš girdėjau tik nuotrupas, nes aplink minia šaukė “Lietuva”, “gėda”, “fašistai”! Kareiviai keikėsi, sakė, kad nušautas jų draugas. Vienas desantininkas nutarė, kad kalbų užteks ir užsitaisęs automatą pradėjo šaudyti žmonėms prieš nosis. Nuo įėjimo stovėjau per kelis metrus. Mačiau kareivių veidus. Mano manymu, tai profesionalai. Amžius 25–30 metų. Aš pasitraukiau toliau ir mačiau, kad buvo paleista šviečiančių kulkų serija. Viena cvaktelėjo į sieną. Tuo pačiu metu pamačiau tankus. Jie jau buvo atvažiavę anksčiau. Negirdėjau jų, triukšmas aplink mane buvo labai didelis, o dėmesys sukauptas į įvykius, vykstančius prie įėjimo. Iš pradžių pamačiau sunkųjį tanką. Jis lėtai važiavo per automobilių stovėjimo aikštelę. Aš pasiraukiau tolyn nuo komiteto ir pamačiau nedidelius tankus. Jie skersai per aikštelę, sumaldami palapinę ir išvertę tvorą, sulindo į statybų teritoriją. Sugriaudėjo sunkiojo tanko patranka. Aš stovėjau už kokių 10–15 metrų nuo jo. Mačiau, kaip kažkas išlėkė iš patrankos. Nuo šūvių išlėkė kai kurių automobilių užpakaliniai stiklai, taip pat ir iš gyvenamojo namo langų. Tanko bokštelis sukinėjosi į visas puses, patranka taikėsi į žmones, į namą, į komitetą.
Dėl šaudymo, buvau nuėjęs pas ausų gydytoją, Vilniaus Universitetinėje Santariškių klinikoje. Rado nežymių pakitimų. Paskyrė gydymą.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 59–60