Liudijimai apie įvykius 1991 m. sausio 13 d. naktį prie Televizijos ir radijo pastato
Gyvename Konarskio gatvėje, priešais Radijo ir televizijos komiteto pastatus, todėl betarpiškai buvome tų šiurpių įvykių liudininkais.
Sausio 12–13 d. naktį budėjome prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų bei tarpmiestinės telefonų stoties Savanorių prospekte. Tą vakarą ten buvo susirinkę nemažai žmonių: daug jaunimo, universiteto studentų, žmonių, atvykusių iš kitų respublikos miestų. Apie 1 val. nakties mes grįžome namo sušilti. Netrukus, apie 2 val., išgirdome sprogimus, šaudymus Televizijos bokšto pusėje. Dangų raižė prožektorių šviesa ir kažkokios šviečiančių kulkų salvės. Supratome, kad “imamas” bokštas. Įjungę televizorių, išgirdome kalbant p. V.Landsbergį. Tuo pat metu išgirdome (langai išeina į Konarskio gatvę) gatve važiuojant karinę techniką, išpuolėme į balkoną (5 aukštas), todėl viską matėme labai aiškiai, įvykiai sekė kits kitą, tiesiog kaleidoskopiškai.
Budėję žmonės susitelkė prie Radijo ir televizijos komiteto pastatų įėjimų, skandavo “Lietuva, Lietuva, Lietuva”. Šarvuočiai ir tankai pravažiavo pro šalį, o viena mašina, paskutinė, sustojo prie įėjimo į Radijo pastatą. Iš jos pradėjo lipti desantininkai. Tuo pat metu didžiuliu greičiu Konarskio gatve nuo Basanavičiaus g. pusės sugrįžo kita karinė technika ir išsirikiavo prie įėjimo į Radijo pastatą. Žmonės nesitraukė. Tuoj pat pasigirdo sprogimai, tankų šūviai, automatų tratėjimas, viskas susiliejo į nežmonišką gaudesį, žmones apgaubė dūmai. Tačiau žmonės nesiskirstė, liko toje pačioje vietoje. Po kelių minučių, aptilus pirmajai atakai, prasidėjo nauja, bet jau nuožmesnė. Matėme, kaip į žmones buvo mėtomi sprogstamieji paketai, netilo automatų papliūpos, o tankai be perstojo šaudė. Per dūmus ir kurtinančius sprogimus, aplinkinių namų stiklų byrėjimą nebuvo galima susigaudyti kas vyksta. Tai buvo siaubinga, nematytas mūsų kartos žmonių akimis žiaurumas. Šaudoma, metami sprogmenys į beginklius žmones, su kuriais prieš pusvalandį šnekučiavomės. Po tos antrosios atakos, iš dūmų pamatėme bėgančius žmones nuo įėjimo į Radijo pastatą, kai kurie krito ant žemės, galbūt sužeisti, o gal ir žuvę…
Nuolat iš įvykio vietos važiavo greitosios pagalbos mašinos. Mūsų akyse žmonės atnešė žmogų visą paplūdusį krauju ir įkėlė į greitosios pagalbos automobilį.
Užėmus Radijo pastatą, kareiviai ir technika pasuko link pagrindinio įėjimo į Televizijos pastatą, kur nepasitraukdami visą laiką stovėjo žmonės, net neįsivaizduodami kas vyksta už keliasdešimt metrų nuo jų, aišku, tik girdėdami šaudymą ir patrankų kurtinančius smūgius. Tankai nuo Radijo pastato pasuko per prieš studijų pastatą esantį skverą ir nuvažiavo link žmonių saugomo įėjimo. Vienas paskui kitą mūsų akyse į žmonių minią įvažiavo trys tankai, prispausdami žmones prie betoninės sienos, kuria buvo aptverta statybų teritorija. Čia jau nebeatsimename ar buvo šaudoma, tačiau žmonės buvo vaikomi šautuvų buožėmis. Pastebėjome, jog ten tarp tankų nardė greitosios pagalbos mašinos.
Išvaikius žmones, visą teritoriją iki gatvės atkirto ginkluoti kareiviai su šalmais ir automatais, kurie, norėdami pagąsdinti žmones, karts nuo karto paleisdavo seriją iš automato į viršų.
Žmones padėjo sulaikyti šioje gatvės pusėje mūsų policininkai, kurie bet kuriuo atveju, jei kildavo konfliktas tarp kareivio ir mūsų žmogaus, tuoj pribėgdavo ir užstodami savo kūnu nuo kareivių, pervesdavo žmogų į kitą gatvės pusę.
Tiesa, vos užėmus Radijo pastatą, pasigirdo žmones “raminantis” balsas per garsiakalbį, kuris, trūkinėdamas per automatų šūvius ir patrankų bumbsėjimą, siūlė žmonėms eiti namo ir kad “Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas” “nenori kraujo praliejimo”. Girdėti lietuviškus žodžius tokiame baisiame fone buvo beveik baisiau, nei kursti nuo patrankų šūvių. Manome, jog balsas priklausė drg.Jarmalavičiui, nes yra tekę jį girdėti ir anksčiau.
Jaunimas, susibūręs į pulkelį prieš pagrindinį įvažiavimą prie Televizijos pastato, skandavo “okupantai”, “fašistai”, į tai toje vietoje ypač tankiai sustoję kareiviai atsakydavo automato salvėmis į viršų. Vienu metu, neiškentę keli kareiviai net puolė jaunuolių mušti, išgelbėjo vėl įsikišę mūsų policininkai, vėl buvo šaudoma.
Į “operacijos” pabaigą prie Televizijos ir radijo komiteto privažiavo keli autobusai su ten sėdinčiais žmonėmis. Šie sėdėjo nejudėdami ir nesidairydami ir daugelis mūsų net nesusigaudė kas ten. Tik kai visa teritorija jau buvo “išvalyta”, iš šių autobusų pradėjo lipti vyrai su raudonais raiščiais ant rankovių, žmonės suprato, jog čia išdavikai. Jie buvo palydėti pasipiktinusiais šūkiais, švilpimu. Žmonės netgi apmėtė juos tuo, kas po ranka papuolė. Šiuos “karžygius” išrikiavo atokiau nuo šaligatvio skverelio gilumoje, nuo meno mokyklos tvoros iki Radijo pastato. Jie ten išstovėjo iki 10 val. ryto, kol buvo nuvesti į pastatus.
Baigus Televizijos ir radijo komiteto rūmų užėmimo “operaciją” į dangų buvo paleistos šviečiančios kulkos (ar kaip kitaip jos vadinamos), kaip mes supratome, tai reiškė, jog “objektas paimtas”.
Sunkieji tankai turėjo galingus prožektorius, kurie nuolat apšvietinėjo aplink Televizijos ir radijo komitetą esančius pastatus, tarp jų ir mūsų. Prožektorių švieson buvome keletą kartų patekę ir mes.
Susiruošėme išeiti į gatvę, nes manėme, jog toliau bus puolamas parlamentas. Manėme eiti ten. Laiptinėje sutikome gretimo buto kaimynus, kurie buvo grįžę iš gatvės. Mes nusileidome apačion. Po kelių minučių atbėgo išsigandusi kaimynė, kuri prašė pažiūrėti ar nėra sužeista į nugarą. Mat, jai priėjus prie laiptinės lango, į jį pašvietė prožektorius ir tuo pat metu ji išgirdo šūvį bei pajuto stiprų smūgį į nugarą.
Pasikėlę į 5-tą aukštą, radome kulkos padarytą skylę laiptinės lange, o laiptinės aikštelę pilną šukių nuo sušaudytos lemputės ir išbirusio betono. Kulkų pėdsakai liko sienoje, lubose ir ant betono grindų. Laimei, kaimynė liko nesužeista, nes smūgis tikriausiai buvo nuo atšokusios šukės arba betono gabaliuko.
1991 m. sausio 21 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 52–58