Prie Lietuvos televizijos rūmų atėjau sausio 12 d. 21 val., pirmą kartą per savo 55 gyvenimo metus. Žmonių buvo nemažai. Labai daug jaunimo. Sutikau dvi savo fakulteto studentes, dar kelis pažįstamus. Iš kažkur išdygo sūnus: su draugais stovės visą naktį. Besikalbant su pažįstamais ir nepažįstamais, laikas greit slinko. Nerami žinia atėjo iš Ministrų Tarybos. Konfliktas išsisprendė.
Apie 2 valandą (sausio 13 d.) pasigirdo šaudymas. Šaudė prie Televizijos bokšto. Nusprendėm – atvyks ir čia. Galvojom, po valandos ar pusvalandžio. Atvažiavo greičiau...
Stovėjom vienas greta kito, susiglaudę. Šaudė tankai, kulkosvaidžiai, automatai. Sproginėjo sprogdinimo įtaisai: prie kojų, o gal kam ir prie galvų, visko nepamatysi. Žiežirbos apipildavo daugelį žmonių. Švilpė kulkos. Garsus vienbalsis skandavimas “Lietuva, Lietuva” nutilo. Minia stovėjo sustingusi ir tyli. Niekas niekur nebėgo, stovėjo laukdami mirties... Tarp šūvių pasigirdo stiklų dužimas. Atsisukęs prieangyje pamačiau desantininkus. Žmonės, kaip pagal komandą, apsisuka ir skanduoja “fašistai, fašistai”. Garsus šaukimas nustelbia net tankų šaudymus, į rūmus suėjo arčiau stovėję vyrai. Šaudo toliau, o beginkliai gynėjai stovi. Po kiek laiko iš rūmų išeina rūmų darbuotojai ir žurnalistai. O ar išėjo ten anksčiau suėję vyrai? Nežinau, nežinau…
Tankas privažiuoja visai arti stovinčių žmonių. Šauna tiesiai į žmones. Arčiau stovinčius galėjo apdeginti išlėkusia ugnimi. Po šūvio važiuoja į minią ir atsiremia į laiptus. Ar spėjo žmonės laiku pasitraukti? Stoviu toliau, sunku įžiūrėti. Šalia tanko sprogsta įtaisas, paskleisdamas mėlynus dūmus. Nuneša žmogų be gyvybės ženklų. Įsitaisę prieangyje desantininkai pliekia iš automatų trasuojančiomis kulkomis. Paskui tanką privažiavo šarvuotis. Iš šarvuočio kalbama lietuviškai. Tarp šūvių pasigirsta: “Parlamentas nuverstas... atėjo darbininkų valdžia... skirstykitės... dabar labai gerai gyvensit... mes nuvertėm val…” Iš kitos pusės atvažiuoja antras tankas. Prožektoriumi apšvietinėja vietovę. Tuo metu galvojau, kad tamsoje ieško žmonių. Dabar įsitikinęs, kad tankistas apžiūrinėjo ten augusius medžius ir nutarė, jog pro juos nepravažiuos. Tai išgelbėjo mus nuo dar didesnės tragedijos, taip pat ir prajuokino. Tankas pasisuko stačiu kampu, vamzdį tiesiai nukreipęs į šarvuotį. Driokstelėjo šūvis, garsiakalbis nutilo. Matyt, tankistas tokiu būdu išreiškė savo požiūrį į “darbininkų valdžią”. Po kiek laiko šarvuočio viršuje pasirodė lyg ir vėliava. Pasiduoda!? Norėdamas įžiūrėti, kokios valstybės vėliava, nors ir labai bijodamas, prislinkau arčiau. Desantininkas kratė kelnes, matyt, neišlaikė vokiški konservai darbininkų valdžios atstovo skrandyje.
Gatvėje stovi greitosios pagalbos mašinos. Prisiminiau sūnų. Einu žiūrėti, ką įneša į šias mašinas. Veidų neįžiūriu. Medikai labai skuba, nesinori jiems painiotis po kojomis. Nuvažiavo keturios mašinos, bet atvažiuoja naujos.
Liūdna, skaudu, pikta! Kuris jausmas stipresnis – nežinau.
Einu prie Aukščiausiosios Tarybos. Kodėl ten nešaudo? Gal dar ten neįvyko tragedija? Nepriklausomybės aikštėje žmonės susikaupę, bet gyvi ir sveiki. Aukščiausioji Taryba dirba. Aš čia nereikalingas. Niekam nieko nesakau, kam dirginti susirinkusius. Einu Kalvarijų tilto link. Skambinu į namus, telefonas nesusijungia. Skambinu pažįstamiems gyvenantiems Baltupiuose. Tarp 5 ir 7 valandos Baltupių rajono telefonai išsijungę. Kas tai – atsitiktinumas?
Norėdamas užsimiršti, eidamas galvoju apie tai, kas įvyko. Vokietija susijungė, palikdama savo teritorijoje 350 tūkstančių sovietinių kareivių. Vokietija suprakaitavusi veža Gorbačiovui konservus, kad tik nebadautų desantininkai. Pasirašoma bendradarbiavimo sutartis. Ir vokiečiai, ir sovietai slapta veža atsargines dalis Irako ginkluotėms. Gorbačiovo ultimatumas Lietuvai. Visiškai taip, kaip 1939–40 metais. Kas tai – naujas Molotovo-Ribentropo pakto variantas: “Gorbačiovo-Kolio” paktas?
P.S. Programoje “Vremia” K.Prunskienė-Tarvydienė skundėsi, kad telefonu jai nuolat skambinama ir grasinamasi į jos gyvybę. Gerbiamoji ponia, telefonas nešaudo. Reikėjo pamatyti tas mergaites, nebuvusias nei Graikijoje, nei Australijoje, stovėjusias ir pasiryžusias paaukoti savo brangiausią turtą – gyvybę už Lietuvos Laisvę. Jos niekam nesiskundė, kad į jas šaudo, jos žinojo: šiandien arba niekados! O K.Prunskienė tuoj po šluota, žinoma, tai ne Australijos aveles glostyti.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 42–43