Aš, Daunoravičius Ričardas, gyvenantis Vilniuje, dirbantis Vilniaus 6-ojoje ligoninėje gydytoju, bei mano žmona Daunoravičienė Gražina (muzikologė) esame TV bokšto užgrobimo – sovietinės kariuomenės kruvino nusikaltimo liudininkai.
1991 m. sausio 13-ąją apie 0.20 val. atvažiavau su žmona prie Televizijos bokšto, prieš tai aplankęs daugelį gyventojų saugomų objektų: Ministrų Tarybą, Radijo ir televizijos komitetą, telegrafą. Kadangi visur buvo daugybė žmonių, nusprendėme naktį budėti prie TV bokšto. Čia atvykome 0.20 val. Budėtojų gausybė (mano nuomone, ne mažiau kaip 6 tūkst. žmonių), degė laužai, žmonės dainavo, klausėsi radijo. Beveik valandą truko ramybė, rimtis ir susikaupimas ir jokių incidentų nebuvo. Lygiai 1.19 val. signalizuodami atlėkė “Žiguliai” ir pranešė – artinasi kolona tankų. Iš karto žmonės užėmė pozicijas ant kalno prie tvoros, o aš nusileidau žemyn, ir mūsų gal šimtas ar daugiau užtvėrėme kelią skanduodami: “Lietuva!”, “Laisvė!”, “Okupantai!”. Pirmas tankas įsirėžė į mūsų gyvą sieną ir įniršusiai sukdamas bokštelį ėmė šaudyti (šaudė tuščiais). Karšto oro srovė su paraku degino veidus, o smūgio banga draskė ausis, bet nesitraukėm. Patranką nukreipė į greta esančius automobilius, pasipylė stiklai, pirmiausia “Latvijos” autobuso. Smulkūs stiklai smigo į veidą, automobiliai šoktelėdavo nuo oro bangos aukštyn; tankai ėmė leisti dūmus ar dujas, bet mes nesitraukėm. Kai dalis tankų pajudėjo link miesto, supratau, bandys apvažiuoti viršutiniu keliu pro vaikų darželį.
Pakilau aukštyn, o čia tankai jau traiškė 1-ąjį užtvarą iš mašinų su smėliu. Stojom gyva siena, bet tankas mus stūmė kaip buldozeriu, šaudė, kaleno kulkosvaidis. Tada tankas sustojo, atsitraukė ir didindamas greitį ėmė lėkti į mus, atsitraukiau į šalį ištemdamas už rankos vieną jaunuolį. Dabar tankas nešė užsikabinusius už priekio tris jaunus žmones. Šaukiau, kad trauktųsi, nebetoli ir 2-asis užtvaras, o jie trise kvietė ir mus. “Nebijom mirti už Lietuvą!” – sakė. Jie kybojo ant tanko priekio įsitvėrę. Du jaunuoliai atšoko – spėjo. Staiga surikęs “žvėrys!” prieš tanką metėsi pagyvenęs vyriškis juoda striuke. Tanko priekyje įsikibę liko jaunuolis gelsva striuke ir tas pagyvenęs vyriškis, o tankas baisiu greičiu artėjo prie antros barikados iš mašinų su smėliu. Mačiau, kaip trenkėsi, tada jaunuolio rankos atsileido ir jis bejėgiškai krito į metalo prarają. Tankas pakilęs virš užtvaro į kokių 4 metrų aukštį išmetė antrąjį vyriškį, o gal jis šoko į šalį?.. Deja, tankas jį pervažiavo savo “pilvu”.
Akimirksnį aš sutrikau ar apkurtau nuo šaudymo, ar šokas ištiko, pribėgau prie žuvusio, supratau, kad jis jau negyvas: nei kvėpavimo, nei širdies veiklos, iš burnos išbėgęs kraujas. Keturi žmonės puolė nešti. Prašiau nenešti taip, už kojų ir rankų, suabejojau, gal dar rusena gyvybė, taip nešant mirs nuo šoko – netoli buvo greitoji. Deja, abiem pirmoms aukoms jau niekuo padėti nebuvo galima, jie buvo negyvi.
Jau šaudė prie bokšto, akino prožektoriai; sulipę ant metalinės tvoros ir išlaužę ją, metėmės prie bokšto. Bėgau kartu su korespondentu (užsieniečiu, aukštas su ūsais), kalbančiu rusiškai, jis klausė manęs įvykių vertinimo: pats klausė, pats atsakė – karinis perversmas; matyt, pats suprato, kad klausimas ne vietoje.
O prie bokšto jau siautėjo desantininkai. Šaudė iš tankų ir automatų tiesiai į minią, byrėjo stiklai, kurtinantys sprogimai, bet gyvas žiedas nesitraukė, skandavo “fašistai”. Žmonės krito, stiklai biro ant galvų, žmogžudžiai paklaikusiomis akimis šaudė tikrais šoviniais, zvimbė kulkos, daužė automatais, spardė gulinčius. Išnešant sužeistuosius, grandinė prasiskyrė, o esantys bokšto viduje dar gynėsi silpna vandens čiurkšle. Dangų raižė prožektoriai, garsiakalbiai iš tankų skelbė, kad “visa valdžia jau nacionalinio gelbėjimo komiteto rankose”.
Sužeistuosius kruvinom rankom nešė draugai ir išvažinėjo privačiomis mašinomis. Iš visų pusių šaukiamasi greitųjų. Žemiau ant kelio stovėjo ta pati greitoji (atvažiavusi su tankais), vairuotojas ieškojo gydytojo… Ten buvo tie patys, kurių mirtį mačiau, juos paguldėm ant žemės, ir greitoji su sužeistaisiais išvažiavo. Susirinkę žurnalistai ieškojo mašinos, kad apšviestų ir jie galėtų nufotografuoti. Mano mašiną iškėlė vyrai rankomis, nes išvažiuoti buvo neįmanoma, buvau užblokuotas kitų automobilių. Tą nuotrauką mačiau “Аргументы и факты”(1991, Nr. 3) pirmame puslapyje. Netrukus apie 3.30 val. kiemais išvažiavau paėmęs tris nepažįstamus lengvai sužeistus jaunuolius, tačiau jie pakeliui nusprendė eiti prie parlamento, o ne į ligoninę. Aš važiavau į 6-ąją ligoninę, nes nusprendžiau, kad mano vieta ligoninėje.
Tokio žiaurumo ir pažeminimo, kurį patyriau, neteko matyti, netgi bundančioje Afrikoje kariškiai taip nesielgia, o palyginti galime, nes esame 1988 m. spalio mėn. Alžyre buvusių įvykių liudininkai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 36–41