Įspūdžiai, jausmai ir pastebėjimai

1991 01 13 kruvinojo sekmadienio naktį buvau tarp žmonių, gynusių Televizijos bokštą. Tūkstančiai gyveno viena mintimi – apginti teisę į viešą žodį, tiesą. Neįsivaizdavau, kad gali būti taip žiauriai ši teisė atimta. Stovėjau ant laiptelių prie administracijos pastato ir, prasidėjus tankų atakai, toje šviesų, trenksmo ir dūmų maišatyje skandavau: “Lietuva, Lietuva!” Tai buvo įniršio ir nevilties šauksmas, kuris plėtėsi į visa apimantį jausmą bet kuria kaina sustabdyti šią barbarišką jėgą.

Tankai į mane nėjo. Jie prasiveržė mažiausiai apsaugota gatve ir šlaiteliu, kur ir žuvo po tanko vikšrais pirmasis kovotojas, kiek vėliau supratau, vilnietis Jankauskas. Ir kaip aš nustebau, kai vėliau lankiau ligonius ligoninėje. Moteris, kuri pateko po ją besivejančio tanko vikšrais (sutraiškyta koja), pasakojo apie tą patį jausmą, kurį ir aš jaučiau. Šis visa apimantis jausmas įgauna kitą kokybę, verčia žmogų aukotis ir savo kūnu sustabdyti tanką, nebijoti kulkų. Mano manymu, taip buvo ir 1956 m. Budapešte, kai žmonės krito po tankais.

Čia grįžtu į ankstesnį laiką.

Sužinojau, kad atvažiavo du autobusai po 30 jaunų žmonių – lietuvių, perėjusių į platformininkų pusę. Juos galima buvo atpažinti ne tik iš aprangos (chaki spalvos striukės, mėlynos kelnės ir kareiviški pusbačiai), bet ir iš elgesio (kai kurios rūbų detalės jau buvo pakeistos). Aikštelėje ant laiptų prie administracinio pastato jų buvo net trys poros. Jaunuolis, 23–25 m., prie jo kartkartėmis prieidavo vyresnio amžiaus žmogus (buvusio veterano išvaizda), kažką pašnibždėdavo, užsidegdavo cigaretę ir vėl vaikščiojo netoliese.

Jaunuolis pasisukęs stebėjo kelią, kuriuo vėliau atvažiavo tankai. Tuo metu aš nesupratau šių žmonių tikslo. Vėliau supratau – jų funkcija buvo pranešti, kur silpniausia mūsų apsauga. Kitas dvi poras taip pat įsidėmėjau. Ir staiga vienas iš asmenų atsisveikino su savo bendru ir išėjo. Tuojau dingo ir visi kiti. Po 5–7 min. žmonės pradėjo šaukti: “Tankai, tankai”, ir prasidėjo tai, ką aš aprašiau anksčiau.

Kreipiuosi į tave, Jaunuoli, kuris stovėjai prieš mane (melsva striuke, mėlynomis kelnėmis ir kariškais pusbačiais, laibas, aukštas, šviesus), ir į kitus, kurių nemačiau. Tikiu, Jūs nežinojote, ką darote, Jūs buvote suklaidinti, Jums užmokėjo. Dabar atėjo Jūsų atgailos metas. Atsiliepkite, atgailaukite, kreipkitės į Krašto apsaugos departamentą. Melskite Dievą atleidimo. Nemanau, kad Jūsų sąžinė nepabudo matant tiek aukų. Dabar Jūsų laikas, vėliau bus sunkiau. Jus baus netgi ne tauta, o Jūsų likimas, kuris nebus palankus Jums ir Jūsų vaikams.

Prie Televizijos bokšto tragedija nesiliovė. Buvo šaudomi, vikšrais traiškomi žmonės, dužo stiklai, tratėjo automatų serijos. Kraupu. Tankų prožektoriai apšvietė bokštą, buvo matyti kulkų trajektorijos, nešė užmuštus. Vienu metu prožektorius buvo nukreiptas į aikštę, į žmones joje. Supratau, šaudys į minią, teko pasitraukti.

Kuo skubiau bėgom prie AT, nes buvo vienintelė mintis – jie tuojau pat važiuos prie parlamento. Girdžiu balsą iš bokšto, įsidėmėjau tik vieną sakinį: “Atkūrėm paprastų žmonių valdžią”.

Sutraiškė, sušaudė paprastus žmones ir jų vardu atkuria valdžią. Šitiek nežmoniškumo, melo, žiaurumo dėl valdžios, kurios jie negalės išlaikyti. Norėjau kulkos. Galvojau, kodėl jie manęs nesušaudo.

1991 m. sausio 20 d.

 

LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 27–31