Mes, visa mūsų šeima – aš, žmona ir du sūnūs studentai, sausio 12 dieną budėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Naktį, jau sausio 13 d. 1.10 val., nusprendėme važiuoti pailsėti, nes situacija buvo rami, žmonės meldėsi padedant kunigui iš rūmų.
Pradėjus važiuoti radijas pranešė, kad link Televizijos bokšto važiuoja tankai. Ir tikrai, kiek pavažiavus, kelią priekyje perkirto šarvuočių, tankečių ir dviejų sunkiųjų tankų kolona. Mes važiavome paskui juos. Labai greitai didėjo automobilių srautas, žmonės skubėjo saugoti bokšto, kai kurie pradėjo važiuoti priešpriešine eismo juosta. Mus pralenkė ir televizijos, ir policijos mašinos. Netoli bokšto ir mes juos (koloną) pralenkėme. Įvažiavome į vieną iš kiemų, pastatėme mašiną ir šlaitu įkopėme į kalną. Šalia lipo ir daugiau žmonių. Bokštas buvo už tinklo tvoros, ieškojome vartelių ar skylės, kad patektume prie jo. Apie 1.45 val. pasigirdo šaudymas ir kažkokie stiprūs sprogimai, pasirodė dūmai. Mes pradėjome bėgti ta kryptimi. Šaudė kalno papėdėje, mano nuomone, tos pačios kolonos, kurią lydėjome, kariškiai. Stovėdami ant kalno gerai matėme, kas vyko apačioje. Priekyje stovėjo du tankai, kurie į šonus aukštyn žemyn sukiojo vamzdžius, švietė prožektoriais, retkarčiais iššaudavo. Tratėjo automatų papliūpos, sproginėjo dūminiai paketai. Prieš tankus stovėjo minia žmonių, dalis leidosi prie jų stačiu šlaitu ir nuo kalno, ant kurio stovėjome. Žmonės, stovėję prie bokšto ir kitoje kalno pusėje, pradėjo bėgti prie mūsų ir jų susikaupė gana daug. Skandavome: “Lietuva”, “Lietuva bus laisva”. Dešinėje, iš poros kilometrų nuotolio, vis pasirodydavo labai stiprus ir siauras prožektoriaus spindulys, kuris vis nušviesdavo Televizijos bokšto viršūnę. Žmonės vis rinkosi iš kitos kalno pusės, tuo, matyt, ir pasinaudojo kiti tankai, kurie ten praretėjus žmonių ir išnaudodami lėkštą kalno šlaitą, pradėjo bokšto šturmą. Nemanau, kad jie būtų drįsę pradėti puolimą, jei jiems būtų užtvėrę kelią bent pusę tiek, kiek buvo aplink mus, be to, ir desantininkų koncentracija tokiame dideliame plote, apačioje, būtų buvusi per maža.
Taigi bestebėdami, kas dedasi apačioje, išgirdome motorų gausmą ir pamatėme prožektorių šviesas kitoje kalno pusėje. Pradėjome bėgti prie bokšto. Šiaip ne taip perlipome per tvorą ir, artėjant prie bokšto, pasirodė tankai, besupantys bokštą. Kai pribėgome prie bokšto, jau buvo 3–4 metrų pločio žmonių juosta. Mes atsistojome šalia jų. Žmonės vis rinkosi, susidarė 6–7 metrų pločio žiedas (bent jau mūsų pusėje, nes, kaip sužinojau vėliau iš savo svainio, gyvenančio Vilniuje, Justiniškių 48–12, Laučiaus Vytauto, sužeisto puolant desantininkams, pas juos žmonių buvo mažiau). Nuo žmonių, už kokių 2–3 metrų, sustojo karinė technika, tarpuose išsirikiavo desantininkų būreliai, ginkluoti automatais, kai kurie iš jų rankose laikė piršto storio apie 50 cm ilgio metalinius strypus. Tratėjo automatai, pasišviesdami prožektoriais pradėjo šaudyti tankai. Žmonės stovėjo ramūs, kartais girdėjosi pasipiktinimo šūksniai. Ant žmonių galvų pradėjo kristi langų stiklai, susidarė toks įspūdis, kad tuoj grius bokštas. Pakėlus galvą, nugara stovint į bokštą, dešinėje, plevėsavo mūsų trispalvė, kuri dar teikė vilties. Pajudėjo tankai link žmonių ir žmonės pradėjo trauktis, praretindami žiedą. Tuo pasinaudojo desantininkai, kurie šaudydami ir mosuodami automatais ir virbais per langus sulindo į bokšto vidų. Mes pasitraukėme atokiau ir pastebėjome – po kurio laiko, – kad vėliavos nebėra. Nusileidome žemyn į tą vietą, kur tankai užvažiavo. Ten pamatėme subjaurotą kalno šlaitą, o apačioje sumaitotas dvi lengvąsias mašinas, paskui sutraiškytą smėlio barstytuvą, vėl kelis sumaigytus lengvuosius automobilius, sudarkytą kelio šlavimo ir laistymo mašiną, dar kelias suplotas lengvąsias. Okupantų šaudymas netilo, virš miesto skraidė šviečiančios kulkos. Tiek trumpai faktų, kuriuos stebėjome tą kraupią sausio 13-osios naktį.
P.S. Ant tanketės, kuri stovėjo prieš mus, stovėjo keturi 30–35 metų desantininkai, nė vieno nebuvo jauno. Tarp stovinčių ant žemės buvo ir jaunų, ir vyresnių.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 18–20