Aš, Dailidė Rolandas, sausio 13 dienos įvykių liudininkas, savo noru dalijuosi išgyventais įvykiais bei įspūdžiais.
Sausio 12 d., kaip paprastai šiomis dienomis, saugojau AT rūmus. Kadangi išstovėjau apie 10 val., tai pavargau ir sušalau. Pasklido gandas, kad trūksta vairuotojų. Paskambinau į savivaldybę ir pasiūliau savo paslaugas. Esu profesionalus vairuotojas ir galiu sėsti beveik prie bet kurios mašinos vairo. Pranešiau savo koordinates ir nuvažiavau pas žmoną (Skroblų gatvėje).
Priguliau pailsėti. Buvo apie 2 val. nakties, kai išgirdau tankų pabūklų šūvius, kurie, kaip man pasirodė, sklido nuo TV bokšto. Po 5 min. aš buvau prie TVR komiteto Konarskio gatvėje. Pasikalbėjęs su žmonėmis, supratau, jog šturmuojamas TV bokštas.
Staiga pravažiavo ГАЗ-66 ryšių mašina, kurią lydėjo БМП. Nepraėjus trims minutėms, jie grįžo, nuo Aukščiausiosios Tarybos pusės atvažiavo keturi šarvuočiai ir du ЗИЛ-131, pilni kareivių. Vos tik mašinos sustojo, iš jų pasipylė kareiviai, dalis buvo desantininkų uniforma, kiti paprasti kareiviai. Jie išsirikiavo grandine. Buvo ginkluoti automatais АКС, АКСУ, Kalašnikovo kulkosvaidžiais (rankiniais). Šarvuočiai turėjo stambaus kalibro kulkosvaidžius. Atvažiavo tankas ir, vos įsukęs į Konarskio gatvę, iššovė (tuščiu šoviniu). Pabiro aplinkinių namų langai. Nuo oro bangos dužo ir automobilių stiklai. Šūvis, matyt, buvo signalas šturmui. Kareiviai iš pradžių šaudė į viršų, mėtė sprogstamuosius bei dujų paketus. Tai jiems nepadėjo. Aš pabandžiau žmones suvienyti, ir man pavyko. Žmonės susiėmė už rankų.
Už mūsų stovėjo keturi autobusai. Kareiviai pradėjo šaudyti žmonėms virš galvų į pastatą. Pabiro autobusų stiklai, žmonės suprato, kad šaudoma kovinėmis kulkomis, bet niekas neišsigando. Prasidėjo didysis šturmas, šaudė tiesiog į žmones, spaudė, mušė juos. Priekinėje eilėje buvo dvi moterys, 4–5 kareiviai pro jas prasiveržė prie centrinio įėjimo. Minia vėl susiglaudė. Vienas kareivis automato buože trenkė pagyvenusiam vyriškiui į nugarą. Žmogus be sąmonės griuvo į laužą. Minioje kilo panika. Aš nubėgau gelbėti žmogaus, ištraukiau jį iš laužo. Kažkoks vaikinas prišoko ir bandė padėti. Pamatėm greitosios pagalbos mašiną, nusprendėm žmogų nunešti ten. Pajutau, jog mano rankai darosi karšta ir supratau, kad dega žmogaus striukė. Norėjau ją gesinti, bet pasirodė, kad, traukdamas žmogų, iš laužo pasisėmiau ir degančių žarijų. Žmogų nunešėme ir atidavėme moteriškėms, nes prie greitosios pagalbos automobilio jau buvo eilė. Minioje su vaikinu pasimetėme, aš nuėjau prie autobusų ir radau žmogų su sprogimo sudarkyta koja. Nunešėm jį ten, kur stovėjo greitosios pagalbos mašina. Jos jau ten neradome, pamatėme kelis vyrus darant kažkokiam žmogui dirbtinį kvėpavimą. Sužeistą vyriškį palikome moterų globai, o patys puolėm ieškoti daugiau sužeistųjų. Išvilkom dar du.
Kareiviai, puldami panikos apimtą minią, šaudė į pastato viršutinius aukštus. Matyt, iš ten buvo filmuojama. Iš lauko matėme, kaip jie siautėja viduje. Vieni išlaužė pastato duris, kiti lipo pro langus, daužė lempas bei kitą inventorių.
Pagaliau kareiviams pavyko nustumti žmones nuo pastato, bet niekas nesiskirstė. Žmonės perėjo į kitą gatvės pusę, gėdijo kareivius. Nepastebėjau, kada ir iš kur atsirado policininkai. Jie atsistojo tarp žmonių ir kareivių. Tankai prožektoriais švietė į langus, matyt, ir šaudė, jei kas fotografavo ar filmavo. Žmonių iš pastato išeinant nemačiau.
Gėrėjausi vieno greitosios pagalbos ekipažo veiksmais: nebijodami nei kareivių, nei galingos technikos, jie kelis kartus buvo atvažiavę prie centrinio įėjimo. Kareiviai užstatė sunkvežimius, kad nebūtų matyti, ką jie veikia.
Vieno tokio reiso metu aš pastebėjau, jog greitosios pagalbos mašina be numerių. Kilęs įtarimas greitai pasitvirtino – po baltu chalatu buvo spec. apranga ir kerziniai batai.
Medikų brigada buvo pakviesta į gretimą namą. Netrukus iš ten išvedė žmogų sutvarstyta galva. Pribėgęs japonų fotokorespondentas jį nufotografavo sušaudyto automobilio fone. Korespondentas dirbo labai profesionaliai. Kareiviams jo pagauti nepasisekė, nors ir labai to norėjo. Kur sušvisdavo jo fotoblykstė, ten bėgdavo kareiviai, o žmonės stodavo ir susikibdavo rankomis. Korespondento blykstė įamžindavo kareivių darbus vis kitoje vietoje.
Po valandos aš jau buvau prie AT rūmų. Perdaviau policijai savo informaciją ir paprašiau jų padaryti viską, kad per šturmą, kurio tikėjomės, autobusuose nebūtų žmonių.
Devintą valandą, grįždamas pas žmoną, užsukau į Konarskio gatvę. Ten sutikau žmogų, kurį buvau ištraukęs iš laužo. Aš jo nepažinau, jis manęs irgi. Jis pasakojo savo nuotykius būreliui žmonių, prie kurių prisidėjau aš ir vienas iš mano draugų. Kai žmogų traukiau iš laužo, vienas mano pažįstamas liaudies meistras tai matė, bet manęs nepažino. Aš jo nemačiau, nes, tiesą pasakius, ir neieškojau pažįstamų.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 11–17