Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai
Negaliu pakęsti įžūlaus Maskvos Kremliaus melo per programą “Vremia” sausio 16 d. 21 val.: komentatorius įžūliai melavo, kad Vilniuje prie Televizijos bokšto sausio 13 d. naktį (apie 3 val.) tarybinės armijos tankai netraiškė beginklių niekam nesipriešinusių taikių žmonių. Tai grynas melas. Aš su kaimynu iš Lazdynų gerb. Martinkėnu stovėjome prie pat bokšto prieš atsuktus tankų vamzdžius į mus, per 5–7 metrus nuo jų, kurie nuolat sukiojo vamzdžius į žmones ir šaudė į juos keldami baimę, kai kurie nuo smūgio bangos nukrisdavo. Martinkėnui numušė kepurę. Tratėjo į žmones automatų serijos. Iš pradžių visi manė, kad šaudoma be šovinių, bet kai nuo bokšto iš aikštelės pradėjo nešti peršautus žmones daugelis iš jos pasitraukė. O mes ir kiti žmonės, pasilikę išsiblaškę po visą aikštelę kaip įbesti, nekreipėme dėmesio į šaudymus, nes norėjome pamatyti iš bokšto išnešamus peršautus žmones (bokšte nuolat tratėjo automatų šūviai), o raudoniesiems fašizmo budeliams būtinai reikėjo išvalyti aikštelę, kad nebūtų liudininkų. Tada kariškai be jokio įspėjimo paleido dideliu greičiu tanketes aplink bokštą ir išblaškė žmones. Koks buvo košmaras sunku apsakyti. Visi puolė gelbėtis kur kas galėjo. Tvoros, kurių aukštis per 2 m, buvo aplipusios žmonių it musių. Tanketės stengėsi sutraiškyti kuo daugiau žmonių, nes važiuodavo dideliu greičiu palei pat tvorą. Su Martinkėnu pasimečiau, man pavyko prašokti pro tanketę ir pro išlaužtą tvorą, o atsisukęs pamačiau maždaug per 10 m nuo manęs nespėjusį pasitraukti sutraiškytą žmogų. Būnant aikštelėje, pro pat mane buvo išnešti iš aikštelės į greitąsias pagalbas sutraiškyti arba peršauti 6 žmonės. Tarp jų ir vienintelė sutraiškyta mergina. Kada žmonės buvo išvaikyti iš bokšto aikštelės, jie susibūrė žemutinėje aikštelėje prie pastato. Per ruporą prabilo, rodos, Jermalavičius ir Švedas, jie įtikinėjo, kad valdžia pereina į “darbo žmonių rankas” (tiksliau – į komunistinių nusikaltėlių fašistų rankas), ir liepė visiems skirstytis. Tuo metu aplink bokštą, viršutinėje aikštelėje, palei tvorą buvo pastatyti tankai ir visu pakraščiu palei tvorą pasirodė kareiviai su automatais. Žmonės skandavo “fašisty, ubijcy, urody” ir nesiskirstė. Tada atvažiavo autobusas LAZ su uždažytais langais, matomai jis rinko sužeistus ir lavonus iš bokšto ir maždaug po pusvalandžio išvažiavo. Žmonių minioje atsirado milicijos leitenantas (2 žvaigždutės), kuris tiesiog reikalavo visų išsiskirstyti, o aš tuo metu suradau Kauno radijo bangą ir pasakiau, kad jo neklausytų, o klausytų radijo pranešimų. Radijo pranešėjai kelis kartus kartojo žmonėms nesiskirstyti, o telktis, aišku, išvengiant provokacijų. Žmonės klausė milicininko, kas suteikė įgaliojimus raginti žmones skirstytis. Jis atsakė, kad Vidaus reikalų ministerija. Pasipiktinę žmonės šaukė, kad jis greičiau nešdintųsi pas Burokevičių, ir leitenantas tuoj pat išnešė kudašių.
Tokio siaubingo raudonųjų fašistų budelių siautėjimo naikinant civilius beginklius žmones be jokio pasipriešinimo neįsivaizdavau, nes nebuvau matęs. Budeliai turi sulaukti atpildo teisminio proceso Niurnbergo–2. Tebūna jie amžinai prakeikti.
Vėliau suradau Martinkėną ir apie 4 val. jo automobiliu nuvykome prie AT rūmų, ten išbuvome iki 7 val. Viskas laikinai buvo aprimę.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 8–10