Buvo 1991 metų sausio 13 d., šiek tiek po 17 valandos. Išvargę ir sukrėsti po budėjimo mieste naktį ir dieną su vyru buvome sugrįžę į namus užvalgyti ir šiek tiek pailsėti. Nesitraukėme nuo radijo aparatėlio, transliuojančio parlamento posėdį.
Staiga girdime pirmininkaujančio žodžius: “Kadangi žinomas komitetas buvo davęs ultimatumą žmonėms nuo mūsų pastato išsiskirstyti iki 16 val., o tam neįvykus dabar praneša mums, kad pastatą ims jėga. Todėl posėdis nutraukiamas ir skelbiama kovinė padėtis”.
Apstulbę klausėmės, kas bus toliau. Radijas tęsė transliaciją iš parlamento posėdžių salės. Dėkojau likimui, kad leido man išgirsti šituos žmones, įsivaizduoti jų elgesį tikros, štai štai jau artėjančios mirties akivaizdoje. Tai buvo iš tikrųjų labai didingas taurių ir tikriausiai laisvų žmonių elgesys.
(Reikėtų iš radijo įrašų atkurti autentišką tekstą.)
Pradėjo bėgti ašaros ir sušukusi: “Kaip gražiai žmonės sutinka savo mirtį”, puoliau ant kelių prieš šv. Marijos paveikslėlį ant sienos maldaudama: “Marija, reikalauk iš manęs ko tik nori, tik padaryk, kad šitie žmonės nemirtų. Labai prašau Tavęs, padaryk šitą”. Nežinau, kiek truko mano raudojimas. O stebukle, į kambarį įeina vyras ir sako: “Žinai, gerai pasimeldei, pasirodo, buvo apgaulinga informacija apie puolimą”.
Greitai pasigirdo ramus, atrodo Česlovo Stankevičiaus, balsas: “Posėdį tęsiame toliau”. O aš su džiaugsmu galvojau: “Kaip gerai, kad buvo proga pažinti, kokie vis dėlto didingi ir verti pagarbos yra mus vedantys ir mums vadovaujantys žmonės”.
Tai jau buvo antrasis mūsų parlamento pasiruošimas mirti. Pirmąjį mes irgi girdėjome tą baisiąją sausio 12–13 naktį, budėdami prie tarptautinės telefono stoties, kai iš eterio jų širdinga malda aidėjo vienu metu su paskutiniais nerimastingais Vilniaus radijo diktorių pareiškimais: “Tuoj nutils nepriklausomas Lietuvos radijo balsas, nutrauktas Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės, bet tai nereiškia, kad mes nutylame. Tai tik priverstinis pertraukimas”.
O iš apačios šalia miegančio Vingio parko jau ropojo žalios pabaisos, drebinančios šūviais visą rajoną, ir suko į Radijo ir televizijos komitetą…
Įsiminė Vytauto Didžiojo universiteto prorektorės Liucijos Baškauskaitės pasisakymas jau prasidėjus okupacinės kariuomenės veiksmams: “Na ir kas, kad jie ateis, užims pastatus, bet mums reikia žinoti, kad mes buvome ir liekame laisvi. Juk aš laisva, kad ir kas būtų”.
Vėliau, visą sausio 12-13 naktį, nutilus Vilniaus radijo diktorių balsui, eteryje skambėjo nelaimę pranešančių Kauno diktorių pranešimai ir gražūs prorektorės vertimai į anglų kalbą. Ačiū drąsiems ir tikriausiai laisviems Vilniaus ir Kauno žurnalistams ir diktoriams, ačiū laisvai mūsų viešniai Liucijai Baškauskaitei. Jeigu ji, trijų vaikų motina, neseniai atsidūrusi Lietuvoje ir nežinanti, ar nuolatiniam gyvenimui, negalvodama apie save, drąsiai stoja prieš netiesą ir prievartą, tai mums šis klausimas taip pat neturi kilti. Šita Žemė yra mūsų Tėvynė ir mums priklauso Ją apginti nuo prievartos, netiesos ir žudikų siautėjimo.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 5
Lapų Nr. 1–4