Atsiminimai Nikitos Cvetkovo, policijos viršilos, saugojusio 1991 m. sausio mėnesį Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje
Kiekviena tauta siekia būti nepriklausoma ir laisva. Taip ir lietuvių širdyse visada ruseno viltis, kad Lietuva kada nors vėl taps laisva, savarankiška valstybė. Metams bėgant, šis slaptas noras išaugo į ryžtą kovoti už savo prigimtines teises – taip gimė Sąjūdis. Tuomet mes supratome, kad vienybėje, brolybėje slypi tautos jėga. Visi kaip broliai ir seserys nepriklausomai nuo tikėjimo, tautybės kovojome už laisvą Lietuvą. Kruvini 1991 metų sausio 13-osios įvykiai byloja apie tautos pasiryžimą ginti Lietuvos Nepriklausomybę, aukojant net savo gyvybę.
Praėjo 5 metai po lietuvių tautai atmintinų Sausio įvykių, kai okupacinė kariuomenė jėga bandė įvykdyti perversmą Lietuvoje – pašalinti teisėtą, tautos išrinktą vyriausybę. Tuomet Lietuva, kaip ir tais senais laikais, uždegusi pavojaus laužus ant piliakalnių, skubėjo krūtine užstoti savo Tėvynę, budėti prie Parlamento, gelbėti Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, ginti lietuvišką žodį, dainą.
Aš kartu su savo bendraamžiais policijos darbuotojais – Leonidu Šerlatu, Gintaru Pocevičiumi, Artūru Mačiuliu buvau liudininkas šių svarbių Lietuvai įvykių. Suprantu, kad mano prisiminimai daugiau reikšmingi man pačiam – tai noras pamąstyti, suprasti save, dar kartą prisiminti žmones, su kuriais teko dirbti ir bendrauti.
Sargybos padalinys "Skydas" (anksčiau jis vadinosi kitaip) iki sausio 1991 m. vilkėjo tarybinės milicijos apranga, bet jau su nepriklausomos Lietuvos herbu – Vyčiu. Paskui premjerės K.Prunskienės nurodymu mus, kurie saugojo Valstybės rūmus, aprengė nauja uniforma su nacionaline atributika. Mes pirmieji, kurie buvome apvilkti nauja uniforma.
Mūsų padalinys (l-os kuopos I skyrius) saugojo Maskvoje Lietuvos atstovybės pastatą Pisemskio g-vėje, netoli Raudonosios aikštės. 1990 m. gruodžio 31 d. aš su minėtais policijos darbuotojais buvau komandiruotas į Maskvą. 1991 m. sausio 1 d. mes atvykome į Maskvą. Mus apgyvendino bendrabutyje, esantį priešais mūsų atstovybę. Aš prisistačiau E.Bičkauskui, pasakiau, kad esu paskirtas sargybos vyresniuoju ir turime pakeisti ankstesnę apsaugą. Dirbdami čia, mes pajutome dar didesnę atsakomybę – juk mes atstovavom Lietuvos policijai, kuri saugojo ir, jeigu prireiktų, tai ir gintų nedidelę Lietuvos dalelę Maskvoje. Kiekviena praleista diena čia atnešdavo mums vis grėsmingesnių, nerimą keliančių žinių…
Pamenu, rodos sausio 10 d. vakare, man paskambino iš Vilniaus Jonas Dervinis – mūsų padalinio "Skydas" vadas. Jis įsakė man sustiprinti sargybą. Taigi vietoj vieno posto prie centrinio įėjimo atsirado antras postas Vorovskio gatvėje, kitoje pusėje pastato. Sausio 12 d., apie 20 val., mane skubiai pasikvietė E.Bičkauskas ir informavo apie Lietuvoje susiklosčiusią sudėtingą ir pavojingą padėtį. Prašė kiek tik įmanoma sustiprinti Atstovybės apsaugą: užblokuoti visus išėjimus ir įėjimus, griežtai tikrinti leidimus, nepasiduoti jokioms provokacijoms. Paskambinęs padalinio viršininkui Jonui Derviniui, gavau papildomų nurodymų. Tiesa, tuo momentu pokalbiai telefonu buvo trumpi ir konkretūs. Mes viską supratom. Savo kolegoms policininkams aš paaiškinau apie susidariusią situaciją ir kad paskelbta ypatinga padėtis.
Sausio 12 d. nuo 21 val. mes keturiese viskam pasiruošę pradėjome budėti. Apie įvykius Lietuvoje sužinodavome iš radijo pranešimų, sekėme informaciją iš laikraščių. Atstovybės spaudos centras taip pat informavo apie bręstančius įvykius Vilniuje. Mes buvome toli nuo savo Tėvynės, draugų, kuriems grėsė mirtinas pavojus…
Kada Vilniuje pradėjo šaudyti ir šturmuoti pastatus, mane vėl pasikvietė E.Bičkauskas. Jis patarė laikytis ramybės, vengti konfliktinių situacijų, nepasiduoti provokacijoms. Dabar aš suprantu, kad E.Bičkauskas norėjo mus nuraminti, pakelti mūsų nuotaiką. Jis stengėsi neparodyti savo susijaudinimo, bet aš mačiau kokioje nervinėje įtampoje jam reikėjo dirbti. Visi atstovybės darbuotojai dirbo savo darbą.
Sausio 13 d., apie 6 val. ryto, spaudos atstovas pranešė, kad E.Bičkauskas paskirtas pasiuntiniu, o Lietuvos atstovybei suteiktas Pasiuntinybės statusas. Mums tapo aišku, kad Lietuvos Vyriausybė skelbia, jog atstovybės pastatas tampa Lietuvos teritorijos atskira dalele, o mes esame jos – Nepriklausomos Lietuvos – sargybiniai ir gynėjai. Visą naktį mūsų pasiuntinybę sekė kariškiai, kurie dažnai pravažiuodami stipriais prožektoriais apšviesdavo mūsų langus. Pastebėjome dažnus milicininkų patrulius, nepažįstamus jaunus civilius vyrus. Jie prieidavo prie Pasiuntinybės langų ir durų. Tikriausiai jų tikslas buvo stebėti, kaip saugomas pastatas.
Šią naktį ir kitą dieną Lietuvos pasiuntinys E.Bičkauskas dažnai vykdavo į Kremlių derybų. Deputatas Nikolajus Medvedevas taip pat dažnai dalyvavo Valstybės rūmuose vykstančiuose posėdžiuose. Sausio 13-osios naktis, pilna įtampos, neaiškumo, liko atmintina visam gyvenimui.
Sausio 13 d. ryte praėjo nedidelė grupė žmonių, kurie nešė Lietuvos Nepriklausomybei nepritariančius šūkius. Kai kurie šūkavo, grasino. Iš pat ryto Raudonoji aikštė, visi skersgatviai aplink mūsų pasiuntinybę buvo blokuoti milicijos ir vidaus reikalų kariuomenės. Pro langą mes matėme, kad vadovavo aukšto rango karininkai, net pulkininkai.
Netrukus pasirodė daugiatūkstantinė žmonių minia. Įvyko grandiozinis mitingas. Žmonės skandavo: "Lietuva, mes su tavimi!", "Šalin rankas nuo Baltijos šalių!" ir daug kitų šūkių, palaikančių Lietuvą. Mitinge pasisakė demokratai.
Žinia apie kruvinus įvykius Vilniuje jau pasiekė Maskvą. Apie 10 val. ryto, nepaisydami milicininkų postų aplink mūsų pastatą, susirinko daug žmonių. Jie reiškė užuojautą, siūlė pagalbą, medikamentus. Prie mūsų posto priėjo keletas žmonių. Jie prisistatė mitingo organizatoriais. Man ypatingai atmintinas aviacijos pulkininkas (jo pavardės aš nepamenu, bet apie jį aš vėliau papasakosiu). Mitingo organizatoriai prašė audiencijos pas pasiuntinį E.Bičkauską. Netoli manęs stovėjo spaudos tarnybos atstovas. Pasitarę mes pranešėme E.Bičkauskui, kuris sutiko su jais susitikti. Patikrinę dokumentus, mes juos įleidom. Paskui jiems buvo leista vadovauti mitingui iš pasiuntinybės balkono. Mitingas tęsėsi ilgai. Mes turėjome kruopščiai saugoti pastatą, kad niekas nepastebėtas su blogais ketinimais nepatektų į vidų. Mitingo organizatoriai kreipėsi į susirinkusiuosius, ragino padėti kovojančiai už nepriklausomybę Lietuvai. Buvo nutarta surinkti ir nusiųsti humanitarinę pagalbą. Nuo pat sausio 13 d. ryto maskviečiai, sužinoję „apie kruviną sekmadienį“, be jokio raginimo pradėjo nešti į pasiuntinybę įvairių medikamentų, maisto ir kitų daiktų. Nešė ir visą naktį. Pirmąją didelę medikamentų siuntą atgabeno Raudonasis Kryžius ir garsus akių mikrochirurgas Svetoslavas Fiodorovas.
Buvo paskirta vieta, į kurią žmonės galėjo atnešti paaukotus daiktus. Mums padėjo žmonės iš lietuvių bendruomenės, esančios Maskvoje. Aš norėčiau geru žodžiu paminėti dvi moteris medikes, kurios šiuo sunkiu laikotarpiu pagelbėjo mums vaistais, vitaminais, maistu. Juk pirmomis dienomis mums teko išgyventi didelį psichologinį ir fizinį krūvį. Tris dienas mes dirbom be jokio poilsio. Mūsų pagrindinis tikslas buvo sudaryti sąlygas pasiuntinybės darbuotojams dirbti.
Mitingai tęsėsi keturias dienas. Mitinguojantieji skandavo: "Lietuva, mes su tavimi!" Po mitingo išsirikiuodavo didelės žmonių eilės, norinčių įteikti aukas, gėlių, uždegti žvakių. Paskui pradėjo nešti medikamentus ir kitus daiktus iš įvairių įstaigų. Buvo ir iš kitų šalių pasiuntinybių. Su mūsų pasiuntinybės darbuotojais mes tikrindavome atneštus daiktus, paskui juos dėjom į dėžes, krovėm į mašinas ir siuntėm į Lietuvą.
Sausio 13 d. pasiuntinybę aplankė Maskvos deputatai J.Černičenko, G.Starovoitova, T.Gdlian ir kiti. Jie pareiškė užuojautą ir pasipiktinimą dėl įvykių Lietuvoje. Taip pat atvyko ir užsienio šalių pasiuntinių.
Susidomėjo mumis ir Rusijos masinės informacijos atstovai. Vieni iš pirmųjų atvyko populiarios tuo metu televizijos programos "Vzgliad" vedėjai V.Molčanov ir Tatjana Mitkova. Jie paspaudė mums rankas ir pasakė: "Laikykitės, vaikinai". Ateidavo artistų ir kitų žymių Rusijos veikėjų.
Sausio 13 d. vakare mes gavome nuotraukas apie įvykius Lietuvoje. Jas išklijavome pirmojo aukšto languose, kad maskviečiai galėtų susipažinti.
Sausio 13 d., po 18 val., prie mūsų posto priėjo vaikinas ir mergina. Jie pasakė, kad nori skubiai susitikti su E.Bičkausku ir pranešti jam svarbią žinią. Pasitarę su tech. sekretore H.Bondarenko, šituos žmones įleidome. Tuo metu pas E.Bičkauską buvo ir jo pavaduotojas Verbickas. Po kelių minučių jie mane pakvietė į kabinetą ir pranešė, kad gautos žinios, jog sausio 14-osios naktį planuojama provokacija. Atėję žmonės pasakė, kad jie atstovauja Maskvos demokratams ir pasiūlė pagalbą, jeigu mums grėstų pavojus: atsiųsti daugiau nei tūkstantį žmonių, kurie apsups mūsų pastatą gyvu žiedu.. Jie paliko savo telefono numerį ir mes kas pusvalandį palaikėme su jais ryšį.
Sausio 14-osios naktį įtampa neatslūgo. Mes tapome milicijos ir, kaip manėme, specialiųjų tarnybų stebėjimo objektu. Vėl prie mūsų pastato pasirodė civiliai apsirengę įtartini žmonės. Po mitingų milicija sulaikydavo jaunimą, ypač vakarais, blokuodavo skersgatvius, neleisdavo žmonėms rinktis prie mūsų pastato, milicija kartais naudodavo ir lazdas. Šią informaciją mums teikė pažįstami demokratai.
Sausio 14 d. vakare, apie 22 val., vienas iš mitingo organizatorių (aviacijos pulkininkas), kurį minėjau anksčiau, paliko mums garsiakalbį ir nusprendė grįžti namo. Netoli nuo mūsų pastato, prie Mongolijos atstovybės, civiliai apsirengę žmonės jį sulaikė ir kažkur nuvežė. E.Bičkauskui tarpininkaujant, jis buvo paleistas. Vėliau jį dažnai galima buvo matyti mitinguose, palaikančiuose Lietuvą.
Pirmomis dienomis įvyko kuriozinis nesusipratimas… Maskviečiai, nematę mūsų naujos policininkų uniformos, palaikė mus omonininkais. Spaudos atstovas nuramino žmones ir patikino juos, kad pasiuntinybė saugoma Lietuvos policijos darbuotojų. Požiūris į mus iškart pasikeitė – į mus žiūrėjo pagarbiai, su užuojauta ir pritarimu.
Sausio 14 d., nuo 16 val., I aukšto koridoriuje, šalia mūsų pagrindinio posto, buvo pastatytas televizorius ir paruošta vieta video medžiagai apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius Vilniuje demonstruoti. Prie centrinio įėjimo durų buvo pastatytas stalas, kur gulėjo užuojautos knyga, ant sienų kabėjo žuvusiųjų portretai. Visą naktį ant grindų degė žvakės. Sausio 13 d. maskviečiai žvakes statė prie Lietuvos pasiuntinybės pastato. Sausio 14 d. ir vėliau buvo leista žmonėms pagerbti žuvusiuosius Pasiuntinybės viduje. Išsirikiavę grupėmis (20–30 žmonių), gedulinga eisena jie užeidavo į vidų ir pareikšdavo užuojautą, žiūrėdavo ką tik gautą video medžiagą. Mūsų pasiuntinybė tapo savotišku informacijos centru Rusijos žmonėms ir kitų šalių atstovams (šalia mūsų pasiuntinybės yra daug kitų pasiuntinybių). Unikalus atvejis, gal ir sutapimas, kad sargyboje prie Lietuvos pasiuntinybės pastato stovėjo trijų tautybių policijos darbuotojai – du lietuviai, rusas ir lenkas. Visi mes esame savo šalies, kuriai grėsė pavojus ir Maskvoje, – Lietuvos piliečiai. Čia, Maskvoje, buvo ne mažiau sudėtinga, nei Lietuvoje. Mes gi čia kurį laiką gyvenome nežinomybėje, buvome sostinės, kurioje sukoncentruota visa jėga ir valdžia, pačiame centre. Kiekvieną minutę su visais mumis galėjo susidoroti.
Aš, kaip sargybos vyresnysis, palaikydavau ryšį su "Skydo" padalinio vadu J.Derviniu. Jis mus palaikydavo moraliai, siūlė atsiųsti papildomai žmonių. Tačiau mes, pamatę videofilmo pirmuosius kadrus, atsisakėm.
Visą savaitę nuo pat ryto iki vakaro rodėm maskviečiams videofilmus. Kartais spontaniškai kildavo diskusijos. Pasitaikė specialiųjų tarnybų provokatorių, kurie bandė sukelti sumaištį. Tekdavo juos išvesti. Pastebėdavom, kad tarp apsilankiusių buvo ir profesionalių žvalgybininkų. Juos domino mūsų sargyba, mūsų ginklai, tai, kas vyksta pastato viduje. Tokiomis sąlygomis mes privalėjome dirbti ypač atidžiai, nepasimesti.
Iš Vilniaus atvažiavo nauja sargybinių pamaina. Mūsų misija baigėsi. E.Bičkauskas padėkojo mums už gerą tarnybą ir vasario 1 d. mes jau buvome Vilniuje. Čia artimieji ir draugai nuodugniai papasakojo apie tragiškus Sausio 13-osios įvykius Vilniuje.
Pailsėję kelias dienas, mes tęsėme tarnybą Lietuvoje, saugodami vyriausybinius objektus. Čia viskas atrodė grėsmingiau, nes tarybinė kariuomenė buvo užgrobusi daug svarbių objektų. Dar ilgai, kol okupacinė kariuomenė buvo Lietuvoje, mes jautėme įtampą.
Tarpininkaujant padalinio vadovybei ir E.Bičkauskui, 1992 m. spalio mėn. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Įsaku man ir mano draugams policininkams Seimo salėje iškilmingai buvo įteikti atminimo medaliai.
Aš nusprendžiau parašyti šiuos atsiminimus savo draugų vardu, su kuriais man teko išgyventi šį sunkų ir dramatišką laikotarpį, ginant LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ, ir – labai norėčiau, kad jie būtų perduoti į muziejų arba į archyvą. Be to, kartais tenka girdėti nepagrįstą nuomonę, neva apdovanojimai švaistomi neapgalvotai. Aš manau, kad ISTORIJA viską įvertins.
1996 m. sausis
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 52