LIUDIJIMAS APIE Š.M. SAUSIO 13 D. ŽUDYNES PRIE TELEVIZIJOS BOKŠTO VILNIUJE
Į Vilnių, prie TV bokšto, savo autobusu atvykome apie 2 val. nakties iš sausio 11 į sausio 12 d. Parą atbudėję, kitą naktį apie 1.30 val. (iš sausio 12 d. į 13 d.) ruošėmės važiuoti prie Aukščiausiosios Tarybos ir, jei ten ramu, keliauti namo.
Visi nidiškiai, išskyrus vieną vyrą (A.Česnauską), susirinkę sėdėjome autobuse, laukėme. Likus gal 20 min. iki 2 val. pasirodė mūsų laukiamas žmogus su žinia, jog į mūsų pusę nuo AT atvažiuoja tankai. Visi šokome iš autobuso ir puolėme bėgti link bokšto. Bebėgdami išsisklaidėme kas kur. Jau buvo pasklidusi žinia, jog atvažiuoja tankai. Atsisukdama mačiau, kaip iš namų pylėsi žmonės ir bėgo link bokšto.
Bokštą galėjome būti apsupę 8–12 eilių grandine. Stovėjom viens prie kito susikabinę rankomis (alkūnėmis), laukėme. Baimės nebuvo. Žmonės laikėsi šauniai. Buvo aišku, jog jie niekur nesitrauks, nepanikuos ir išstovės iki galo. Vaikinai prašė moteris ir merginas nestovėti pirmose eilėse, o lįsti giliau į vidų.
Iš tolo artėjo tankų gausmas. Vis artėjo, nuaidėjo pirmieji jų šūviai. Buvo šaudoma tuščiais šoviniais. Kadangi šaudė visai arti, garsas buvo nežmoniškas. Nuo garso ir smūgio bangos byrėjo namų langų stiklai. Staiga tankų burzgimas nutilo, supratau, jog jie sustojo ties ta vieta, kur gatvė užtverta mašinomis. Šaudymas vis nenutilo. Vienas šūvis, kaip man pasirodė, buvo nukreiptas tiesiai į bokštą (tuo metu nuo smūgio bangos žmonėms turėjo plyšti ausų būgneliai).
Paskui tankų gaudesys ėmė tolti. Mintyse vyliausi, jog pagąsdino ir nuvažiavo. Deja…
Stojo tyla. Žmonės atkuto. Apsidairiau: kairiau pamačiau keletą jaunų vyrų krašto apsaugos apranga. Nustėrau – jie buvo beginkliai. Supratau, jei būsim puolami, šie jauni žmonės bus sunaikinti pirmiausia. Turbūt taip ir įvyko, nes vėliau jų matyti neteko.
Po trumpo atokvėpio visai netikėtai ir ne iš tos pusės išgirdau greitai artėjančių tankų burzgimą. Jie išdygo lyg iš po žemės. (Vėliau, kai apie viską mąsčiau, pagalvojau, jog tankai pravažiavo keliu pro darželį ir garažus.)
Pasipylė ginkluoti kareiviai. Iš pradžių man atrodė, jog jie šaudo tuščiomis kulkomis. Pradėjo byrėti viršutinių bokšto aukštų stiklai. Staiga su didžiausiu triukšmu pasipylė pirmo aukšto didžiųjų langų stiklai. Atsisukau ir pamačiau, jog žmonių grandinę lyg koks pleištas praskynė. Supratau, kad langai dūžta ne nuo kulkų, o nuo laužtuvų. Šmėstelėjo mintis, jog tai kažkokia išdavystė, nes niekaip nesupratau, kaip taip greitai galima buvo praskirti pakankamai storą žmonių grandinę. (O gal minioje buvo persirengusių desantininkų?) Stebino didelės kareivių pastangos žmones nublokšti nuo bokšto. Tie žvėrys mušė metaliniais strypais ir automatų buožėmis. Nustumti žmonės neišsisklaidė, o žingsnis po žingsnio artėjo prie bokšto. Skandavo “Lietuva” ir kt., spėjome padainuoti kelias mūsų tautines giesmes.
Priešais visai arti stovėjo tikras desantininkas – neaukšto ūgio, plačiai išsižergęs. Gerai atsimenu jo siaurą žiaurų veidą su nepaprastai plačiomis išpūstomis šnervėmis. Baisios, išsprogusiais baltymais, padėrusios išprotėjusio ar po kokio narkotiko jau ne žmogaus, o gyvulio akys. Kai užsimojo tuo savo geležiniu strypu, suvokiau – viskas… Ranka su strypu sustingo ore ir išgirdau: “Ženščin prikazano ne bit”.
Už nugaros tyliai sudūzgė filmavimo kamera. Pamačiau, kaip kareivis pradėjo taikytis į ją. Puolėm šaukti operatoriui, kad slėptų kamerą. Vaikinas, stovėjęs priekyje, pripuolęs prie kareivio, nulenkė automato vamzdį žemyn. Buvo nublokštas. Atrodo, jog tąsyk kamera buvo išgelbėta.
Netikėtai šaudymo ir sproginėjimų fone visai šalia išgirdau tanko burzgimą. Pajutau automatą, įremtą į nugarą, stumtelėjimą. Išgirdau: “Dura, idi”. Lyg per kokią vatą išgirdau savo balsą: «Ne suvai pod tank, sam podlezeš”. Matyt, įsikibau į kareivio alkūnę. Pajutau truktelėjimą už palto apykaklės atgal…
Kaip atsidūriau ant stogo, neprisimenu. Matyt, buvau ištikta šoko. Aplinkui visąlaik tvyrojo kažkokie aitrūs dūmai. Laukas buvo apšviestas akinančia prožektoriaus šviesa. Atsisukau į metalinę tvorą. Nerandu žodžių tam sukilusiam bejėgiškumui, beviltiškam siaubo jausmui įvardyti – tankas nepaprastu greičiu sukinėdamasis lėkė į žmones tvoros link. Šie blaškėsi prie tvoros, pabėgti, pasislėpti nebuvo kur! Tankas spaudė ir traiškė žmones! Buvo klaiku – stovėjau ant stogo ir nieko negalėjau padaryti, nes apačioje į mus atsukę automatus stovėjo kareiviai. Matyt, labai garsiai šaukiau, nes kai atsitokėjusi išgirdau savo balsą, jis buvo visiškai užkimęs.
Staiga išnirusi mašina (karinė) važinėjo lanku ir link tos prakeiktos tvoros. Iš jos sklido šlykštus balsas. Išgirdau tik nuotrupą “eikite namo, kur jūsų laukia…” Minia šaukė: “Išdavikai!” Pažvelgiau į baisiąją tvorą, pamačiau žmonių grupę (15-os, o gal ir daugiau), traukiančią bokšto link. Man pasirodė, jog jie buvo su raudonais raiščiais ant alkūnių (tvirtinti negaliu, nes akino prožektoriaus šviesa).
Kadangi gana ilgą laiką kareiviai (jų buvo 7 – skaičiavau) neleido mums nulipti nuo stogo, žmonės bandė su jais kalbėti. Mano klausimas: “Ar tarp jūsų nėra musulmonų?” Atsakymas: “Ne”. “Kiek laiko tarnaujate?” – “Pirmi metai”.
Tada paklausiau, ar jie ne girti, nes kaip šitaip galima? Atsakymas: “Blaivūs”. Pirštu parodžiau į tolėliau slankiojantį svirduliuojantį itin mažo ūgio kareivį – jis tikrai girtas. Tyla. Paklausiau, ar jiems nebuvo duota kokių vaistų? Atsakymo nebuvo. Esu įsitikinusi, jog šie septyni kareiviai tikrai ne desantininkai. Kaži iš kur jie ir kas jie?
Mes jiems aiškinome, jog po kelių mėnesių gal ir jų motinos, seserys, broliai, tėvai taip pat atsidurs tokioje situacijoje, o kiti kareiviai į juos šaudys…
Po kiek laiko man pavyko nusileisti nuo stogo į aikštę virš tunelio. Ten atėjęs lyg ir majoras iš Krašto apsaugos departamento (pavardės neatmenu), sakė žmonėms, jog prie AT ramu. Jis prašė žmonių neerzinti kareivių.
Ilgiau nelaukiau, puoliau ieškoti savo žmonių. Leisdamasi laiptais mačiau, kaip į gatvėje stovinčias greitąsias buvo nešami sužeisti žmonės. Buvo daug žmonių. Staiga nepaprastu greičiu gatvėje išniro tankas, o už jo karinė mašina. Nustėrau, nes tankas lėkė tiesiai į žmones. Dėkui Dievui, minia sugebėjo atsitraukti…
Bėgdama link autobuso mačiau gatvėje stovinčias tankų aplamdytas mašinas, namų apatinių aukštų langų stiklai buvo visiškai išbyrėję.
Į autobusą grįžau paskutinė. Visi jau buvo susirinkę – kokia laimė – gyvi ir sveiki…
Prisiekiu, jog tai, ką papasakojau, yra tiesa.
P.S. Didžiuojuosi žmonių, gynusių TV bokštą, pasiaukojimu, drąsa, ryžtu, vienybe, ištverme. Šventai tikiu ir žinau – savo Laisvę ir Nepriklausomybę iškovosim, ir greitai!
Jaučiu gilią pagarbą ir meilę bei begalinį dėkingumą Sudervės gatvės gyventojams. Jie ne tik saugojo ir gynė bokštą, tačiau ir globojo (nešė maistą, siūlė savo paslaugas, savo namus…) iš visos Lietuvos atvykusius žmones.
1991 sausio 25 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 4
Lapų Nr. 4–9