PARODYMAI apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius VILNIUJE
Aš, Algirdas Juozas Česnauskas, Kosto, prieš Dievą, Lietuvą ir Pasaulio žmones liudiju:
1991 metų sausio 11 dieną 23 valandą grupė Neringos gyventojų autobusu išvykome į Vilnių budėti. Išgirdę radijo kvietimą, nuvykome prie Televizijos bokšto. Ten išbuvome nuo sausio 12 dienos 5 valandos iki sausio 13 dienos 5–6 valandos. Visą sausio 12-ą dieną buvo ramu, dainavome, šokome, šnekučiavomės, klausėmės “Armonikos” ansamblio, Žemaičių “anekdotų karaliaus” pasakojimų. Vidurnaktį pasklido žinia, kad tarp mūsų yra persirengusių kariškių, kuriuos atpažinti galima iš kariškų batų ir kelnių. Pradėjus dairytis, šie persirengėliai, supratę esą demaskuoti, greitai pasišalino. Apie pusvalandį po vidurnakčio, jau prasidėjus sausio tryliktai dienai, čia pasirodė stambaus atletiško kūno sudėjimo apie trisdešimties metų vyras su apysene žemo ūgio raukšlėto veido moteriške, apsivilkusia ilgu margu demisezoniniu paltu, kuri bėgiodama tarp atskirų žmonių grupių sujaudintu balsu lietuviškai ragino visus greitai skubėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kur esą jau prasidėjęs šturmas. Ši moteris pasirodė man nenuoširdi ir klastinga, todėl labai skambiu balsu sustabdžiau bebėgančius žmones. Patariau išsiaiškinti telefonu. Sustojus miniai, moteris tučtuojau dingo. Telefonu atsakė – jokio šturmo nėra. Tapo aišku, kad kažkas turi įvykti čia, prie Televizijos bokšto.
Sausio tryliktą dieną tarp 1 ir 1.30 valandos išgirdome tankų gaudesį. Budėjusieji prikėlėme visus, kurie ilsėjosi autobusuose, automobiliuose, susikabinę rankomis apsupome bokštą keliomis eilėmis. Privažiavę tankai ėmė šaudyti, pažiro langų stiklai. Kareiviai mėtė į mus paketus, sprogstančius kurtinančiu griausmu, skleidžiančius aitrius juodus dūmus, šleifu slenkančius artyn į mus, esančius prie bokšto. Tankai vis šaudydami artėjo prie tvoros, o mes pamatėme kareivių paleistą raketą kitoje, miško, pusėje ir įtarėm, kad šturmas prasidės ten, o ne čia, kur buvo šaudoma. Greitai persigrupavom. Aš atsidūriau, žiūrint iš priekio, centrinio įėjimo kairėje pusėje, apie 3–4 metrus į šoną. Pamačiau nuo miško pusės artėjančias mašinas, tankus su boluojančiais lopais virš jų. Staiga, numetus užvalkalus, pamatėme galingus prožektorius. Spinduliai buvo kreipiami tai į bokštą, tai į žmonių minią, mus akino. Be paliovos šaudė, iš pradžių netikėjome, kad tikrais. Tankai sulaužė bokštą ir mus juosiančią tvorą, vikšrais sukdami, lyg šunys, varantys bandą, spaudė mus prie bokšto. O visi žmonės garsiai skandavom “Lietuva bus laisva”, “Gėda!”, “Soldat, beri šinel, idi domoj!” Visi tankai lėkė dideliu greičiu, vienas jų staiga sustojo per metrą nuo manęs (prieš centrinį įėjimą). Jis buvo aplipęs ginkluotais kareiviais iššokusiomis ant kaktos akimis, nutįsusiomis seilėmis lūpų kampuose. Kareiviai mėtė į mūsų tarpą siaubingai sprogstančius ir dūminančius paketus. Dengėmės burnas ir akis šalikais, nosinėmis. Kareiviai nušoko nuo tankų laikydami rankose automatus trumpom buožėm, jomis daužė žmones į abi puses, lyg skaldydami malkas. Spėjau ranka prisidengti galvą, buvau nutrenktas ir sutryptas kelių kareivių batais. Pasijutau draugiškų rankų keliamas. Nebuvau smarkiai sužeistas, tik skaudėjo sutrenkta plaštaka. Viską mačiau: kareiviai šaudė, automatų buožėmis daužė langų stiklus, įlindę per išdaužtus langus į bokšto fojė, šaudė automatų serijomis į ten esančius žmones. Šie krito pakirsti kulkų – tai nebuvo gąsdinimas, tai buvo neginkluotų žmonių skerdynės.
O mes, buvę lauke, iš po tankų vikšrų traukėme sutraiškytus žmones, lydėjom iki tvoros sužeistuosius. Vienas jų milicijos majoras stabdęs moteris rankomis ir gavęs smūgį į veidą kareivio automato buože, mano šaliku pridengė baisią žiojėjančią žaizdą veide. O per Televizijos bokšto langus matėsi tebevykstančios žudynės: kareiviai tai į vieną, tai į kitą pusę be paliovos mėtė sprogmenis ir tuoj pat į tą vietą paleisdavo automatų serijas. Krito ir krito ten buvę beginkliai žmonės. Šių žuvusių mes išnešti negalėjome, jie liko viduje, jų buvo daug daugiau, nei mes laidojome sausio šešioliktą dieną. Kareiviai vijo žmones laiptais į viršų ir šaudė į juos… Tai buvo gerai matoma iš lauko. Lauke dideliu greičiu važinėjo tankai, šaudydami ir traiškydami žmones, ypač atsiskyrusius nuo minios. Mačiau, kaip nuo tvoros nušokusį žmogų tankas pervažiavo tris ar keturis kartus, lyg norėdamas jį sutrinti į žemę. Mačiau, kaip kareivių buvo pašauti ir nukrito nuo tvoros trys žmonės, du iš jų nebepakilo, vienas spėjo pabėgti šlubuodamas.
Prie bokšto, nors nuvaryti toliau už tvoros, mes išbuvome iki 5–6 valandos, tada išvykome į namus. Už Kauno, prie Sitkūnų, matėme daugybę žmonių, saugančių šį centrą. Čia nepasilikome. Po paros, sausio 14-ą dieną, neringiškių grupė, ir aš tarp jų, išvykome nakčiai į Klaipėdą saugoti Merijos.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 4
Lapų Nr. 30–33