Buvo panašu į Žiemos karą…
Prie Karoliniškėse esančio Lietuvos televizijos bokšto buvau 1991 m. sausio 12 d. tarp 3–5 val. ir sausio 13 d. tarp 2–4 val. nakties. Pirmą naktį viskas buvo ramu, tūkstančiai žmonių, pasklidę didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis, tarpusavyje kalbėjosi, dainavo, šildėsi prie laužų ir net šoko. Daugiausia buvo jaunų žmonių, panašių į moksleivius ir studentus. Pabandžiau įvertinti bendrą susirinkusiųjų skaičių, jis galėjo būti apie 25 tūkst. žmonių.
Sausio 13-osios naktį pabudau nuo kažkokio didelio trenksmo. Kai dar kartą trenktelėjo, supratau, kad garsas sklido nuo Televizijos bokšto pusės. Mintyse atgijo praėjusios nakties tūkstančių jaunų žmonių vaizdas, supratau, kad ten gali kažkas baisaus nutikti, turiu skubėti… Greit apsirengiau ir nuskubėjau bokšto link. Kuo arčiau bokšto, tuo daugiau buvo ten skubančių žmonių, gatvėmis riedančių automobilių.
Kai užkopiau šlaitu prie teritorijos, aptvertos tinkline vielos tvora, pamačiau aplink bokštą glaudų žmonių ratą. Kairėje pusėje nuo miško jau girdėjosi artėjančių tankų gausmas, kažkas iš ten kalbėjo, kad valdžia jau Nacionalinio gelbėjimo komiteto rankose, reikalavo miniai skirstytis… Vėl šmėkštelėjo galvoje mintis, kad turiu būti prie pat bokšto, kartu su tais žmonėmis, stebėtojo čia nereikia. Tarnaudamas kariuomenėje buvau šiek tiek susipažinęs, kaip reikia tokiomis sąlygomis elgtis, kad būtų išvengta nereikalingos panikos, žmonių aukų. Per tinklo tvorą į bokšto pusę pradėjo lipti vis daugiau žmonių, per ją ir aš persiritau, pribėgau prie pat pagrindinio įėjimo, atsistojau į bendrą žmonių būrį. Žmonės, visi ramūs, bando dainuoti, skanduoja : Lie-tu-va…
Netrukus prie bokšto privažiuoja tankai, jį supa ir priešais stovinčiuosius sustoja. Pabūklų gausmas, automatų šaudymas ir bendra įtampa didėja. Drioksteli kurtinantis sprogimas, už žmonių nugarų byra stiklai. Kadangi stovėjau priekyje, tai, atsisukęs atgal, stovintiems prie sienos šaukiu : saugotis stiklų! Girdžiu, kaip kažkas riktelėjo: “Čia mus sušaudys!” Dalis žmonių atsiskiria ir, praėję pro tankus, tolsta. Tuo momentu pagalvojau : “Jei ne kartu atsitrauksim, tai čia likusiems tikrai bus blogai”. Šaukiu, kad žmonės grįžtų. Dalis jų taip ir padaro.
Tačiau netrukus vėl drioksteli stiprus pabūklų trenksmas, stipriau pradėjo kalenti automatai, dūžta stiklai. Stebiu virš tankų esančius desantininkus, jie iš automatų kol kas tratina aukštyn. Stovintieji šonu prieš mus tankai stiprina motorų gausmą, didina išmetamųjų dujų kiekį. Virš mūsų galvų yra išsikišęs pirmo aukšto stogas, priešais – tankai, vis labiau skleidžiantys nuodingas dujas, aišku, pradėsime visi dusti. Matyt, ne vienas esantis tą suprato, be žodžių visi pradėjome nuo bokšto trauktis. Tačiau, vos tik pralindę pro tarpus tarp tankų, žmonės sustoja, atsisuka į bokšto pusę ir vėl formuoja naują, tik žymiai didesnį žiedą.
Iš čia gerai matyti bokšto pirmas aukštas, su skausmu matau, kaip desantininkai pro išdaužtus sienos stiklus sulenda į vidų. Prieš stovinčius žmones tuoj išstatomi kareiviai su automatais. Netrukus pastebiu, kad tankai nuo bokšto pasisuka į mus ir pradeda riedėti. Prasideda tolesnis žmonių stūmimas panaudojant tankus ir ginkluotus kareivius. Stoviu ir aš prieš pat vieną kareivį, bandau jį šnekinti, bet jis, kietai sučiaupęs lūpas, tyli… Dešinėje ir kairėje matau į minią įsirėžusius tankus, jie kiek stabteli ir netrukus vėl stumia žmones. Šie bando juos sulaikyti plikomis rankomis…
Ausis sugauna intensyvų automatų tratėjimą dešinėje pusėje. Pakeliu galvą ir matau ant vieno tanko desantininką, kuris, atsukęs savo ginklą į bokšto pusę, vis bando numušti mūsų trispalvę, bekabančią antrame aukšte. Bet jam nesiseka… Po kiek laiko pastebiu, kad virš galvos kažkas pralėkė, lyg tai nedidelis pagalys ir dar keli smulkūs daiktai. Pamaniau, kad kažkur už manęs – provokatorius. Kaip jis atrodo? Šiaip taip išsikrapštau iš tankaus žmonių žiedo ir išties tamsoje pastebiu pasilenkusį žmogų, kuris kažką žemėje grabinėja. Kai jis pakilo, prieinu prie jo arčiau ir pusiau šaukdamas sakau: "Ką tu čia už mūsų nugarų veiki? Jei esi toks drąsus, tai eik į priekį ir griebk desantininkui už gerklės". Kažkas dar prieina ir sušunka: “Nereikia! Jis nesusilaikys, taip ir padarys…” Tuo metu mus stipriai apšviečia no vieno tanko prožektorius – ir pamatau paklaikusiomis akimis jaunuolį. Jis jau nevaldė savo judesių, keistai mosikavo rankomis, vėl bandė lenktis prie žemės… Aiškiai supratau, kad jį reikia nuvesti į šalį. Jam visai tas pats, kur stovėti – priekyje ar minios užpakalyje, jis gynėsi desperatiškai.
Grįžau į savo vietą, vėl bandau kalbinti priešais stovintį kareivį, aiškinu jam, kad už naktinį įsiveržimą į ramų ir taikų gyvenamąjį rajoną, karo veiksmų sukėlimą jam ir jo bendrams teks atsakyti… Jis irgi tyli, įsmeigęs į mane savo negyvas ir šaltas akis, seka kiekvieną judesį. Pastebėjau, kad už išstatytų kareivių nugarų atsirado judresnių, vyresnio amžiaus desantininkų, kurie pradėjo šūkauti, vis labiau raginti kareivius, kad greičiau stumtų minią. Retsykiais jie pribėgdavo prie tankistų ir jiems kažką šūkaliojo, aiškino. Šių tvarkdarių “raginami” kareiviai pradėjo šiurkščiau stumti žmones, juos automatų šonais daužyti. Nuo vieno jų kliuvo ir man. Aiškiai matėsi, kad ilgiau neišlaikysime, reikės visai atsitraukti, tuo labiau kad bokštas jau užgrobėjų rankose.
Šiame bokšto šiaurinės dalies ruože žmonės palyginti ramiai atsitraukė. Palengvino tai, kad nebuvo tvoros, o priėjus bokšto teritorijos kraštą galima buvo nesunkiai nušokti nuo betonuotos sienos ir administracinio pastato kiemelį. Tuo metu maniau, kad taip traukėsi ir kiti žmonės. Tačiau, atėjęs kitą dieną prie bokšto, pamatęs kareivių ir tankų baisiai suniokotą teritoriją, supratau visą šios tragiškos nakties siaubą.
Lietuvos ir Suomijos draugija praėjusių metų gruodžio 5 d. – Suomijos nepriklausomybės dienos išvakarėse – Menininkų rūmuose minint Žiemos karo baigties 50-metį, parodė susirinkusiems suomių dviejų serijų meninį filmą “Žiemos karas”. Būnant prie bokšto savaime atgijo šio kraupaus filmo, skerdynių Vyborgo žemėje, vaizdai. Tačiau ten žmonės buvo pasiruošę kariauti, nors ir žymiai menkesnėmis jėgomis, bet, slėpdamiesi tarp medžių, uolų ir pelkių, jie galėjo gintis…o čia, Vilniuje, ant plikos ir lygios kalvos buvo tūkstančiai taikių ir beginklių žmonių. Ir kas gali tokiu metu atsitikti, kai tamsoje į tokią minią riaumodami įsiveržia tankai, trenkia pabūklai, trata automatai, sklinda kenksmingos dujos? Ir atsitiko baisi nelaimė, savotiška Žiemos karo tąsa, ant vienos aukščiausių ir gražiausių Vilniaus kalvų, tankiai apgyvendintose Karoliniškėse. Naujas Kražių skerdynių variantas, tik šiuo atveju ne nuošalioje Žemaitijos bažnytėlėje, o prie modernaus XX a. statinio – taip pat su smailėjančia ir kylančia į dangų viršūne, – kurio pagrindinis tikslas toks pats – skleisti žmonėms gerą, ramų ir teisingą žodį…
1991 sausio 17 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 4
Lapų Nr. 15–21