Aš, Burba Juozas, Liudviko, gim. 1952 m., tų kruvinų sekmadienio įvykių liudininkas.
Sausio 12 d. prieš 12 val. mūsų druskininkiečių 4 autobusai atvyko į Vilnių. Aš su sūnumi Egidijum, gim. 1978 01 16, buvome prie Televizijos bokšto, kur su kitais žmonėmis šokome, dainavome dainas, klausėmės transliacijos iš Parlamento rūmų. Diena praėjo greit ir ramiai. Vakarop dar susitikom su broliu vilniečiu, kuris taip pat nuėjo dirbti į Radijo ir televizijos rūmus. 24 val. vieni druskininkiečiai keitėsi ir du autobusai išvyko į namus, bet mes su sūnum nusprendėme dar pasilikti prie Televizijos bokšto. 0.15 val. ir vėliau atmosfera buvo draugiška. Vilniečiai mus vaišino kava, ragino valgyti sumuštinius, skambėjo dainos.
Apie pusę dviejų nakties tolumoje pasirodė tankų šviesos ir pasigirdo vikšrų žvangesys. Tačiau mes nieko blogo nenujausdami ir toliau dainavom dainas. Tankai stabtelėjo prieš tiltą ir ant jo. Sūnus, norėdamas geriau matyti, užsilipo ant tvoros. Tankai, truputį pastovėję, pradėjo šaudyti bokšto kryptimi, pakvipo paraku. Žmonės kalbėjo, kad sviediniai yra mokomieji, tačiau po šūvio oro banga pereidavo per visą kūną. Su sūnumi ir kitais žmonėmis pribėgome arčiau Televizijos bokšto. Visi pradėjome giedoti “Marija, Marija”. Pamatėme, kad į dangų iššovė žalia signalinė raketa. Tankai blykčiodami prožektoriais pradėjo ropoti bokšto link ir apsupo jį žiedu. Buvo 1.57 val. nakties. Tankai sustojo apie 2–3 metrus nuo žmonių. Visi pradėjome šaukti: “Lietuva, Lietuva, Lietuva…” Du tankai iššovė į Televizijos bokšto langus, pradėjo byrėti stiklai. Tapo aišku, kad jie mūsų nepasigailės: prasidėjo šaudymas, ausyse spengė nuo sprogimų. Tarp tankų stovėję kareiviai taip pat šaudė – lyg tai į žmonių kojas. Aš ir sūnus labai išsigandom ir pradėjom bėgti. Atvirai pasakius, nemaniau, kad gyvas ištrūksiu iš šio pragaro. Vienas kareivis mostelėjo automatu bėgti šalia jo per tarpą. Bėgant matėm, kaip žmonės nešė sužeistus. Atbėgę į autobusą dar ilgai girdėjom automatų šūvius serijomis ir pavienius. Viena paskui kitą ėmė kaukdamos lėkti greitosios pagalbos. Per radiją išgirdome, kad užimti Radijo ir televizijos rūmai. Iš Vilniaus išvažiavom 4.30 val. Keliaujant sūnus užmigo, tačiau per miegus krūpčiojo, šūkčiojo, skėsčiojo rankomis. Šių baisumų neužmiršiu visą gyvenimą. Labai nesinorėjo mirti, nes namuose žmona II grupės invalidė ir keturi mažamečiai vaikai.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 63–64