Kruvinasis lietuvių tautai sekmadienis
1991 metai, sausio 13 diena, 1.50 val.
Išvykau į Vilnių 1991 m. sausio 12 d. 9 val. kartu su kitais druskininkiečiais. Mūsų buvo 4 pilni dideli autobusai. Saugojome Televizijos bokštą. Iš teritorijos nesitraukiau nuo atvykimo iki “kanibalų” puolimo. (Kitokių žodžių jiems neturiu.)
Daug vaikštinėjau po teritoriją su viena moterimi iš “Caritas”. Stebėjome šmirinėjančius kariškius civilių drabužiais. O žmonės, jauni ir pagyvenę, dainavo, šoko, kiti klausėsi radijo. Matėsi susitelkę į į vieną tikslą – apsaugoti Tėvynę.
Temstant kažkur toli prasidėjo pavieniai šaudymai, prožektoriai švietė kaip ugniniai liežuviai. O mes šokome, dainavome. Koks nuostabus mūsų jaunimas!
1991 m. sausio 13 dieną apie 1.20–1.30 val. pranešė, kad prie Pedagoginio instituto važiuoja tankų ir šarvuočių kolona, visi traukia link Televizijos bokšto. Išgirdome apačioje šaudant į orą (tikriausiai baugino). Pradėjo gausti bokšto sirena “Pavojus”, pradėjo rinktis vilniečiai. Visi susikibome rankomis 4–5 eilėmis. Čia pat už tvoros pamatėme tankus, tanketes ir kitą “broni” techniką, mašiną su desantininkais. Pralaužę tvorą, pradėjo slinkti link bokšto, gal 10–11 jų. Pradėjau giesmę “Marija, Marija”, ji susiliejo su tankų gausmu. Tankai prisiartino 3–5 metrai nuo žmonių. Sukinėjo vamzdžius, norėdami praskirti žiedą (netrukus jie tą padarė). Pradėjo šaudyti tuščiai, bauginančiai. Žmonės stovėjo rimti, šaukdami “Lietuva!”, “Gėda”. Dešiniau išgirdau šauksmą su aimana. Nemačiau, kas darosi, bet supratau kažką negero. Pradėjo šaudyti, kulkos lėkė virš galvų, griaudėjo tankai. Tada traukėmės į dešinę visa virtine, griūdami viens ant kito. Užgriuvome ant šviesstulpio, man prispaudė man kojas, virtinė išsiskyrė ir bėgo toliau. Aš, apsikabinusi stulpą, kėliausi, atsigręžiau į bokštą ir pamačiau kraupų vaizdą. Toje vietoje, kur šoko jaunimas taikų šokį, buvo mirties kalnas žmonių, o kareiviai šaudė – vieni į grindinį, kiti į lubas. Iš ten žmonės nekilo. Man smaugė gerklę, negalėjau šaukti. Tik girdėjau karininką rėkiant: “Gaz! Gaz!” Pasipylė baltų dujų debesys, jie uždengė ir kūnus, ir tankus, ir “kanibalus”. Atsigavusi bėgau, bent man taip atrodė, kojos buvo sunkios. Prie laiptelių į apačią nešė sužeistąjį į pilvą, lengviau sužeisti bėgo patys.
Apačioje vėl pamačiau tankus. Dirbo greitoji pagalba. Sužeistus nešė ir nešė. O prie bokšto vis dar šaudė, bokštas pradėjo pamažu gesti, kol užgeso.
Tekrinta Dievo Bausmė ant žudikų! Tiesa ir Dievo Žodis nugalės!
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 59–60