Pareiškimas
(Asmeninio dienyno nuorašas)
Sausio 11 d. 11.50 val. buvau pas vyr. inž. pav. operatyviniame pasitarime. Iš darbo išėjau 12.05 val. ir, užsikūręs “zapuką vilnensis”, su savo inžinieriumi Sergejumi Tovarovu ir Vytu Palakausku nuvažiavome link Krašto apsaugos departamento. Girdėjome šaudant pabūklus ir automatus. Privažiavę matėme, kaip tankas vaikė vaikus, ardė veją ir retkarčiais iššaudavo. Tai užfiksavo Vytas. Kitas asfaltu pakilo link departamento, atsuko savo pabūklą į baltą naują “Moskvičių”. Vyrai automobilį nurideno. Kareiviai departamento viduje šaudė kur pakliuvo, po to jį apsupo. Viena sena moteris, rusė, verkė: “Och, vy synki, synki, vas uže nikto ne liubit, vygoniajut, ja staraja ženščina, zdes prijechala posle vojny i ne odin litovec menia ne oskorbil. Teper iz za vas dolžna budu ujezžat. Okupanty vy, okupanty”. Tiesa, vienas iš “Jedinstvo” aiškino, kad “s vami my govorili po čelovečeski, otdaite to, čto nam KPSS predložyt, ne otdali to teper deržytes”. Priėjęs prie kareivių, jis juos provokavo, bet mes, išaiškinę provokaciją, jį išvijome. Kai kurie kareiviai iš okupantų armijos buvo normalūs. Užmezgiau dialogą. Prašiau, kad jie okupacijos akciją vykdytų šiek tiek su protu, kad nedaužytų langų ir nešaudytų beginklių žmonių. Išaiškinau, kad demokratija visoje Sąjungoje jų rankose, nes jų daug, o generolų, karininkų tik ant pirštų suskaičiuosi. Tik reikia solidarizuotis, o solidarumas prasideda nuo teisingo situacijos aptarimo. Tada jie atsikratys varžtelių, robotų vaidmens, o įsakymą vykdys su protu. Kai kurie sutiko, bet pribėgęs augalotas karininkas sušuko: “Otstavit razgovorčiki”. Pasakiau, kad su karininkais čia niekas nekalba, čia kalbasi kareiviai ir nereikia jų, kaip šunų, siundyti ant beginklės liaudies. Paklausiau, kaip mūsų vyrai iš apsaugos. Jis atsakė, kad “žyvy oni žyvy, ničego my s nimi ne sdelali”. Pastebėjęs, kad desantininkai patraukė prie Spaudos rūmų, suradau draugus ir patraukėm. Buvo 12.25–30 val. Pavėlavome – pirma okupantų ataka buvo prasidėjusi. Desantininkai, kulkom ir buožėm skindamiesi sau kelią, prasiveržė pro negausią minią. Jaunuolis virš įėjimo ant vadovavusio karininko užpylė kibirą vandens, tas pakėlė automatą ir pradėjo šaudyti, jaunuolis nukrito. Iššokom iš mašinos. Tuo momentu pasirodė šarvuočiai, tankai ir pradėjo vaikyti jaunuolius, ypač išsiskyrė vienas. Jis nuvertė medelį ir pradėjo versti troleibusų elektros stulpą. Aš pribėgau, sustojau ir pasukau pirštu prie smilkinio. Jis paliko stulpą ir pajudėjo link manęs, aš – link jo. Liaudis šaukė: “Fašistai”, “Lietuva”. Tankas sustojo, nuleido patranką man iš dešinės ir driokstelėjo. Man akyse pasirodė ratilai, dešinė pusė zvimbė. Įsistebeilijau išlindusiam tankistui į akis. Vienas buvo blondinas, be kepurės, fašistinio žvilgsnio, kitas – brunetas, ūsuotas, su kepure. Antrasis susiėmė už galvos, jo akyse pasirodė ašaros. Pasirodo, ir žvėrys turi širdį. Išgirdau važiuojant desantinę mašiną. Palikau tankistus ir nubėgau į pagalbą jau gausiai gyvai tvorelei. Tą patį padarė ir kiti. Mes desantininkus apsupome ir jis, šaudydamas virš mūsų ir daužydamas, nepraėjo. Taigi virš galvos švilpė kulkos, krito tinkas, dvokė parakas, bet mes broliškai susikibę rankomis atlaikėme, tarp desantininkų buvęs karininkas nusikeikė: “Jobanyj v rot otstavit”. Pasirodė policija, mes pradėjome ploti, desantininkus apėmė virpulys. Liaudis dainavo. Dainavau ir aš. Keikėsi ir kai kurie kareiviai, ypač vienas su geležiniais dantimis: “Nepodchodi, a to ubju i vyjebu”. Desantininkai atsitraukė. Aš nuėjau tankistų link. Mano dialogas buvo tas pats: “Ne mogli by vy prikaz vypolnit ne tak brutalno grubo”. Aiškinau, kad laikas kareiviams solidarizuotis, juk jie tokia pati liaudis. Paklausiau, iš kur jie: vienas atsakė – iš Maskvos, kitas – iš Rusijos, o iš Pietų tankistas tylėjo.
Maskvietis, kuriam buvo likę tarnauti vos pusę metų, pradėjo giedoti jiems įkaltas kalbas, kad visos nelaimės iš mūsų, kad merginos juos, didvyrius, myli, o mūsų ne ir t.t. Aš atsakiau, jog tarp mūsų didelis skirtumas. Jis turi valstybę, jos politiką, ekonomiką, kalbą, kariuomenę, o aš to neturiu, bet turėsiu, kad jūs neatrodytumėt tokie didvyriai prieš beginklius. Kad kitą kartą, kai sumanysite atvažiuoti pas laisvus lietuvius su tankais, “my mogli by vam otrezat i otpustit krasnymi malčikami. A teper esli vy chrabry, mogli by, chot odin iz vas, sprosit svojego komandira, za čto on chotel ubit našego junošu”. Jie paklausė: “A začem on nalil vody na golovu”. “Čtoby otčuchalsia, – atsakiau. – Nu ego že nikto nevyjebal”. (Atleiskite, kalbos turi atitikti pašnekovą, kitaip mūsų nesupras.) Į klausimą, kada jie nustos mus kamuoti, nes tai tęsiasi jau 3 metai, atsakė, kad tada, kai bus paimta Aukščiausioji Taryba. Atsakiau paprastai: “Znaite, parni, jesli vy dvinite na naše pravitelstvo, ja sam lično vas ubju, a kogda vy vylezite iz tanka, rastreliaju, čto by vašy materi polučili okupanskije tela. Podumaite ob etom i pogovorite meždu soboj. Nužno li ložit svoi golovy v čužoj svobodnoj rodine“. Dialogas vyko ir tarp kitų žmonių. Jis buvo įvairus. Naktis iš 11 dienos į 12-ąją man praėjo be įvykių. Aš stengiausi budėti prie Aukščiausiosios Tarybos iki 24–1 val., tada grįždavau namo, 5 val. pamiegodavau ir paryčiais, kai buvo sunkiausias laiko tarpas, grįždavau.
1991 01 12–13 d. tik užmigęs išgirdau žmonos šauksmą: “Kelkis, jau svoločiai važiuoja”. Šokau, apsirengiau ir “zapu” nuvažiavau. Žmonės buvo susirinkę ant kalvos. Patraukėme link tankų. Gatvėje padarėme gyvą tvorą. Buvo gal šešios eilės. Aš atsidūriau antroje. Kolonas varantysis tankas sustojo. Skandavome “Lietuva” ir protestavome atkišę kumščius.
Driokstelėjo šūviai. Atatranka kai kuriuos parvertė. Prieš mus stovėjęs tankas davė atgal, į šonus, pirmyn. Mes trise buvom jo pakabinti. Jaunuolis iš kairės tamsiai žalia striuke bandė uždengti angą. Tankas padidino greitį. Mano kojos lietė asfaltą ir lindo po tanku. Todėl užsiropščiau aukščiau, pastebėjau, kad asmuo man iš dešinės su šviesiai melsva striuke kybojo virš tanko. Jaunuolis iš kairės nušoko. Bandžiau traukti į viršų iš dešinės esantį žmogų ir daužiau liuką, kad tankas sustotų. Bet jie dar padidino greitį. Atsisukau ir pamačiau skersai gatvę stovintį spec. sunkvežimį su smėliu ir trimis policininkais, iškėlusiais rankas “Stok”. Tankas dar padidino greitį, policininkai išsiskirstė, aš šoktelėjau į priekį ir bandžiau nutraukti žmogų. Nepasisekė. Jį tankas pritrėškė prie sunkvežimio, pervažiavo ir per jį, ir per sunkvežimį. Iš nevilties, suradęs pagalį, mečiau. Kitas tankas nuvarė tiesiai į kalną, ant kurio stovėjo minia. Peršokęs tvorą, nubėgau prie bokšto minios, nes čia buvo bergždžia juos sulaikyti. Čia daugiausia buvo sužeista ir užmušta žmonių. Kai pribėgau minią, tankai dar nebuvo pasirodę. Išgirdau griaudžiant virš galvų seriją šūvių. Krito stiklai. Mes atsitraukėme. Įsiveržė desantininkai. Šūviai, sprogdinimas. Iš trečio aukšto krito neaiškūs daiktai ar kūnai. Prieiti nebuvo galima, nes tankai ir desantininkai mus jau stūmė tolyn. Niekas nebėgo, o traukėsi po truputį. Kai kurie kareiviai elgėsi apgailėtinai. Tik smulkus aukštas, apie 1,78 m ūgio, karininkas juodomis akimis daužė buožėmis tiek savus, tiek mus. Jis šaukė: “Podonki, vy davno ich dolžny byli vygnat”. Mes traukėmės daužomi, stumdomi. Į kai kuriuos buvo paleista serija. Krito. Mus nustūmė į įėjimo žemąją aikštelę ir nuodijo sieros dūmais.
Grįžęs prie Aukščiausiosios Tarybos pasakiau, kad ruoštis reikia viskam rimtai. Tada pamaniau, kad 20 žuvusiųjų per sausio 13-ąją – mus dar labai gera pabaiga. Nes žmogžudžiai nieko nepaisė.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 54–56