Juozo Bruzgos, Dailės muziejaus inž., prisiminimai iš įvykių Sausio 13-os nakties prie Televizijos bokšto
Išgirdęs per radiją, kad važiuoja kariškių kolona link Televizijos bokšto, pasiėmęs porą kaimynų, savo mašina nuvykau ten, kai jau aidėjo šūviai, girdėjosi per garsiakalbį kalbančio balsas, šviesčiojo prožektorių šviesos, rūko dūmai, riogsojo sumaitoti automobiliai ir minios žmonių prie centrinių durų ir toliau. Pastovėjome apie 5 min. prie durų, manydami, kad kariškiai puls šioje vietoje. Tada nuėjau ant pylimo šalia bokšto ir prisidėjau prie apie 20 m nuo bokšto piketuojančių žmonių. Matėsi veidai ir šalmai, prieš žmones stovintys kariškiai, o už jų tankai. Skandavome “Lietuva”. Driokstelėjo 10–15 metrų nuo manęs stovinčio tanko šūvis. Žmonės skandavo: “Fašistai”. Dainavome lietuviškas dainas. Mačiau šviečiančių kulkų seriją, paleistą į aukštai esančius bokšto langelius. Buvo nesuprantama, kodėl nelyjant lietui iš bokšto lietvamzdžio tekėjo vanduo. Po kurio laiko desantininkų stumiami ėmėme visi trauktis atgal. Buvo skaudu ir graudu, kad taip žiauriai su mumis elgiamasi, bei dėl mūsų bejėgiškumo. Nusileidau žemyn. Nešė vieną po kito sužeistuosius į greitosios pagalbos mašinas. Ėjau gatve žemyn iki sankryžos. Grįžtant atgal nutiko neįtikėtinas įvykis: žmonės staiga pradėjo bėgti iš visų pusių į netoli manęs beprasidedančias muštynes. Mačiau, kaip mušamasis stengėsi ištrūkti, pabėgti, bet nuo smūgių krisdavo ant žemės ir vėl kėlėsi. Kilo mintis, kad įniršę žmonės gali ir užmušti. Žmonių ir besimušančiųjų vis daugėjo. Nė nepajutau, kaip prišokęs arčiau nesavu balsu ėmiau šaukti: “Nesimuškit! Nesimuškit! Tai provokacija!” Netikėjau savo akimis – staiga muštynės liovėsi, pradėjo visi skirstytis. Vienas jaunas žmogus priėjo ir tyliai man pasakė, kad čia jedinstvininkai ir kad reikia jiems duoti. Pasakiau, kad nereikia, užtenka kraujo, ir jis nuėjo. Čia pat mano žvilgsnis nukrypo į pylimą, kur matėsi, kaip tanketės vaikėsi žmones. Nesuprantama buvo, kodėl kariškiai nustūmė paskutinius žmones nuo pylimo, apmėtė šaškėmis, sukeldami dūmų debesis. Dabar, kur stovėjo greitosios pagalbos našinos, šen bei ten po kojomis matėsi didelės kraujo dėmės.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 52–53