Su draugu Arūnu buvome prie Radijo ir televizijos centro Konarskio gatvėje, kai išgirdome žmones šaukiant, kad tankų ir šarvuočių kolona juda link Televizijos bokšto. Nieko nelaukdami šokom į mašiną, kartu įlipo dar trys vyrukai ir nurūkome tenai. Pakeliui pasivijome tą koloną, VAI mašinos neleido lenkti kolonos, jie buvo teisūs, tai būtų beprotybė. Todėl, pasekę kitų mašinų pavyzdžiu, kirtome žalią skiriamąją juostą ir, pervažiavę į priešpriešinę juostą, ėmėme lenkti tankus.
Atidaręs langą iškišau Lietuvos vėliavą, iš karto į mus buvo atsukti šarvuočių paieškos prožektoriai. Mintyse padėkojau jiems už reklamą.
Buvom jau prie bokšto, kai ten pasirodė pirmieji tankai. Jie sustojo prieš minią, užstojusią jiems kelią. Tankai ėmė sukioti savo pabūklus į įvairias puses ir vis stengėsi nukreipti į žmones, leido tirštas dūmų uždangas. Iš kalbų ir patirties žinojau, kad jie gali šaudyti, todėl užsikimšau ausis ir pravėriau burną. Tankas, buvęs visai netoliese, manęs neapvylė ir netrukus driokstelėjo šūvis. Atsisukęs pasakiau Arūnui: “Laiku prisidengėm ausis”, bet, nespėjus vėl užsikimšti jų, driokstelėjo antras šūvis. Nuo liepsnos tvyksnio pasidarė karšta akims, o ausis užgulė ir ėmė spengti. Truputį atsipeikėjęs, pastebėjau prie autobuso stovinčius kelis vyriškius, vienas iš jų valėsi kraują, bėgantį iš nosies ir burnos, kitam, norėdami padėti atsipeikėti, daužė per sprandą, tiesa, nežinau, ar tai jam padėjo.
Su Arūnu nubėgome prie mašinos, radę vaistinėlėje vatos užsikimšome ausis ir grįžome atgal.
Tankas toliau tęsė savo “žygdarbius”. Sukiodamas pabūklą, išdaužė šalimais stovėjusio autobuso langus ir pademonstravo savo jėgą nulauždamas kelio ženklą. Mačiau kaip vienas vaikinas, gal norėdamas pademonstruoti savo drąsą, o gal nesuprasdamas, ką daro, įmetė į tanko pabūklą butelį. Nejaugi jis nesuprato, kad tankui tuo nepakenksi, o stiklų šukės po šūvio galėjo rimtai sužeisti žmones.
Arūnas pasiūlė palypėti į viršų prie bokšto. Vos užlipome ant kalniuko, pastebėjom subruzdimą tarp žmonių, stovinčių aplink bokštą. Peršokę per tvorą, tekini pasileidom ten. Bėgdamas pamačiau iš tamsos išnyrančias БМД, ant kurių sėdėjo ginkluoti desantininkai.
Įsimaišėme į minią. Mačiau, kaip privažiavo GAZ-66, iš jos iššoko būrys ginkluotų karių. Kažkas iš bokšto bandė juos laistyti vandeniu. Netrukus desantininkai, skindami kelią sprogstamaisiais paketais ir kulkų papliūpom, puolė bokštą. Bandžiau prasibrauti ten, bet tai buvo neįmanoma. Greitai šūviai ir sprogimai pasigirdo jau bokšto viduje, dužo langai. Pajutau spūstį iš dešinės (stovėjau veidu į bokštą), atsisukęs pamačiau artėjantį tanką, kuris stūmė žmones nuo bokšto, o paskui ėję desantininkai užimdavo jų vietas. Žmonės traukėsi nuo tanko, vieni griuvo patys, kiti su tanko pagalba. Supratau, kad tankistai gali nematyti parkritusių žmonių, o jei ir matys, vargu ar sustos. Jiems reikėjo padėti, atsigręžiau ir supratau, kad vėlu – tiems dviem jau niekas nebūtų padėjęs. Kitą sekundę tankas jau traiškė savo aukas. Užvažiavęs sustojo. Puoliau prie vargšų, tai buvo vyriškis maždaug 30–40 m. ir mergina mano metų. Jie gulėjo beveik vienas ant kito. Ištraukt jų neįmanoma, todėl puoliau prie tanko priekio rėkdamas ir rodydamas, kad atsitrauktų atgal. Tikėjausi, kad tankistas mane pamatys. Jis tikrai pamatė, bet to pasekmės buvo dar blogesnės: norėdamas pagąsdinti mane ir šalia stovinčius žmones tankas šoktelėjo į priekį ir vėl sustojo. Bandžiau ieškoti pagalbos kitur. Pribėgau prie būrelio desantininkų, prašiau, kad padėtų, bet atsakymas buvo trumpas “Čiavo prišol siuda? Von ot siuda!” ir atsukti automatų vamzdžiai. Buvau priverstas pasitraukti. Aplink buvo dūmų ir šūvių mišrainė. Staiga tankas trūktelėjo atgal, bet ir vėl, nenuvažiavęs nuo žmonių, sustojo. Apimtas siaubo ir pykčio puoliau spardyti tanką, ačiū žmogui, nutraukusiam mane nuo jo, kai bandžiau užlipti ant tos, mirtį nešančios, mašinos. Tai galėjo liūdnai man baigtis.
Nežinau, kieno dėka, bet tankas pagaliau nuvažiavo nuo vargšų žmonių, juos tuojau pakėlė, nunešė tolyn, kad suteiktų pagalbą.
Mačiau, kaip kareivis pribėgęs spardė žmogų, kuris stovėdamas prie tanko įrašinėjo į magnetofono juostą visą tą chaotišką triukšmą. Žmogeliui bandant pabėgti, įkandin buvo mestas sprogstamas paketas. Mačiau kaip tanketė pasisukusi į žmones, kurie nieko nedarė, tik skandavo “Lietuva, Lietuva”, šokčiodama ėmė važiuoti tiesiai į juos. Nespėjusius pasitraukti parvertė iš kojų. Desantininkai bandė mušti parkritusius, žmonės puolė jų ginti. Pribėgęs karininkas paleido automato seriją į tuos žmones, kareiviai prisidėjo prie jo. Keli vyrai visai netoli manęs parkrito ant žemės. Vienas gulėjo aukštielninkas ir nejudėjo, kitas susirietęs dejavo. Norėdamas padėti puoliau prie jo, išgirdau, kaip desantininkai rėkė “Stojat, vse nazad!” – ir vėl automatų serijos. Tuo momentu ir gavau smūgį į galvą. Susiėmęs už galvos suklupau. Moteris padėjo atsistoti. Pirmam trumpam apsvaigimui praėjus, pažvelgiau į rankas – jos buvo kruvinos.
Tik dabar supratau, kad nėra Arūno. Ėmiau jo ieškoti. Neradęs viršuje, siaubo apimtas nusileidau žemyn, kur buvo sužeisti. Radau jį stovintį prie dviejų žmonių lavonų. Tai buvo visai jaunas vaikinas ir pagyvenęs vyriškis.
Truputį pastovėję, nusprendėme važiuoti namo, nes reikėjo nuraminti motinas ir žmonas.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 37–39