Budėjome prie AT rūmų. Apie 1 valandą pro rūmus pravažiavo karinė technika. Po kiek laiko pasigirdo 3 patrankos šūviai. Šviesa ir garsas sklido nuo Televizijos bokšto pusės. Netrukus per tiltą ir Nepriklausomybės aikštės kampą, demonstruodami savo jėgą ir galią, dideliu greičiu pralėkė keletas šarvuočių. Važiuodami autobusu bokšto link sutikome keletą tankų. Atvažiavę prie bokšto, kildami kalneliu, išgirdome netoliese stovėjusio tanko šūvį. Matėme krentantį vaikiną, jaunuolių jis buvo nuneštas į greitosios pagalbos mašiną. Priartėję prie bokšto pamatėme tikrą pragarą. Žmonės buvo atstumti nuo bokšto, gąsdinami pabūklų ir automatų šūvių. Žmonės skandavo: “Laisvė”, Lietuva”, “Okupantai”, “Fašistai”. Iš pastato girdėjosi dūžtančio stiklo garsai. Buvo nuimta Lietuvos valstybinė vėliava.
Po kiek laiko žmonės buvo stumiami tolyn nuo bokšto. Kariai įnirtingai darbavosi automatais, buvo šaudoma pabūklais. Į darbą paleista technika. Kariškiai elgėsi žvėriškai, mes matėme jų akyse žvėrišką įniršį, neapykantą ir kartu šaltį. Tai buvo ne žmonės.
Pačių baisiausių įvykių, kur buvo traiškomi žmonės ir šaudomi beginkliai žmonės, mes nematėme. Tai vyko dešiniau mūsų. Girdėjosi širdį veriantis žmonių klyksmas.
Jaunuolis, norėdamas kažko paklausti kariškių, priartėjo prie jų ir buvo sumuštas bei apšaudytas. Jaunuolis bejėgiškai susmuko. Keli žmonės pripuolė prie jo. Daugiau jo nematėme.
Atvarytas nuo bokšto pusės reporteris mums pasakė, kad bokšte kariškiai viską daužo ir kad ten dar yra likę žmonių.
Tą naktį buvo liejamas nekaltų žmonių kraujas ir aukojamos gyvybės tam, kad Lietuva būtų laisva.
Mums tik po 18-a, bet ši sovietų armijos padaryta žaizda mums išliks visą gyvenimą.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 35–36