KRUVINOJI NAKTIS
Naktį nemiegojau, budėjau prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Apyryty pirmuoju autobusu pardardėjau į Karoliniškes ir ilgai negalėjau užmigti. Rūpėjo, kad okupantas pastebėjo rytmečio nuovargį ir, – jei ne šiandien, tai rytoj, kai nakties budėtojai mirtinai išvargę, o ryto žmonės dar nesusirinkę, – būtinai pasinaudos tuštuma. Trejetą valandų numigus, vėl į aikštę, kad būtų ramiau, kad būtų galima sekti įvykius ir įspėti priešo kėslus. Pagaliau vėlyvą vakarą per Aukščiausiosios Tarybos rūmų garsiakalbį buvo pranešta, kad rytoj atvyksianti TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, ir lengvatikėse lietuvių krūtinėse, nors ir patyrusiose genocidą – trėmimus, žudynes, šantažą ir melą, – lengviau suspurdėjo širdis. Atrodė, kad TSRS Ginkluotosios pajėgos yra valdomos šiokių tokių įstatymų ir privalo paklūsti aukščiausiajai šalies vadovybei.
Grįžau sausio 12 d. vėlai naktį ir atsiguliau miegoti. Netrukus grįžo ir sūnus, prieš pusmetį baigęs Maskvos M.Lomonosovo vardo universitetą, mechanikos-matematikos fakultetą, dabar – Vilniaus universiteto dėstytojas. Prieš kelias savaites gavo rekomendacijas į Oksfordą. Sūnus pavalgė ir koridoriuje ėmė šlaminti striukę.
– Kur tu? – paklausiau.
– Prie bokšto, – pasakė ir išėjo.
Nespėjau sumerkti bluosto, kai išgirdau smūgį, drebinantį Karoliniškių langus. Pašokau, viską supratau: imamas Televizijos bokštas. Maigydamasi drabužiuose, šiaip taip įjungiau televizorių ir rengdamasi spėjau išgirsti virpantį Bučelytės balsą:
– Alio! Aš eteryje. Mus supa tankai. Alio! Mus supa. Alio! Aš eteryje...
Diktorės Bučelytės balsą keitė padriki vaizdai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, iš tų nuotrupų galėjai nujausti, kad ir ten ne pyragai. Pagalvojau, kad okupantai abi tvirtoves, pridengtas nuogais žmonių kūnais, atakuoja vienu metu. Kiek kojos įkabina, pasileidau prie bokšto, – ten, kur sūnus...
Gatvėje įšokau į lengvą mašiną, jos savininkas rusas mėgino išklausti, kiek sūnui metų. “Dvidešimt, – pamelavau, – greičiau!” Jis sustabdė mašiną pusiaukely ir mėgino mane sulaikyti, bet, matydamas, jog bėgsiu tekina, paspaudė bėgį. Jis nuvežė į Televizijos bokšto prieigas iš kairės pusės, prie sumaitotų mašinų liekanų, ir išleido, palydėdamas žodžiais: "Matuška, ne liez pod puliami!"
Bokštas buvo karpomas prožektorių žirklėmis ir griaudėjo kanonadomis. Dužo kaimyninių namų langai, riaumojo tankai, sklido dujų debesys, srautas greitųjų medicinos mašinų keitė viena kitą.
– Ar yra užmuštų? – paklausiau, pribėgusi prie vyrų būrelio.
– Tankas sutraiškė mergaitę, – pasakė vienas.
– Ten du lavonai, – mostelėjo kitas. – Prieik, pasižiūrėk!
Pro plaukiančius pavėjui dujų debesis pamačiau nustėrusius žmones. Jie prasiskyrė, ir aš pasilenkiau prie dviejų paguldytų ant žemės lavonų. Jie styrojo atlapotais drabužiais, – krūtinė, rankos, veidas, kaklas buvo išvarpyti kulkų ir pro apkrekėjusį kraują nebuvo galima suvokti, kieno tai veidas. Gulėjo šalia maždaug vienodo ūgio, vienas juodais apytrumpiais plaukais, aplink kito, jaunesniojo, galvą plazdėjo gelsvučių garbanų vainikas. Mintyse sumojau: reikia žiūrėti į drabužius. Juodaplaukio marškiniai buvo švarūs ir balti kaip sniegas, ir akinančiame marškinių sniege kruvinos žaizdos švietė tarsi neapykantos žvaigždės. Žmonės šnibždėjo:
– Skubėkime išvežti lavonus, kad desantininkai nepavogtų, neaprengtų kareivių drabužiais ir nepanaudotų provokacijoms.
Mirties fabrikas dirbo: greitosios akimirksniu atidarydavo duris, siūbteldavo ant neštuvų auką ir nuriedėdavo į naktį. Sumojau paklausti, kur veža.
– Visur, bet daugiausia į Klinikinę.
Apėjau žmonių minią, puldinėjau prie greitųjų, prie degančio laužo, prie policijos pareigūnų, o nuo dujų tvaiko pajutau, kad kūną sukausto letargas, – ir nieko nebelieka: nei baimės, nei išgąsčio, nei skausmo, nei neapykantos. Prožektorius apakino, ir, pažvelgusi į klastingos šviesos taką, pamačiau atsuktą tanko vamzdį. Tankas, prieš sekundę sukęsis kaip įkąstas ir taškęs aplink stovėjusius, dabar nurimo ir taikė į mano galvą.
Televizijos bokšto aukštumėlėje ratu stovėjo apie 200 žmonių, – stovėjo nejudėdami ir žiūrėjo į bokšto pusę, kur griaudėjo šūvių papliūpos. Niekas nebėgo, nešūkavo, nedejavo, nesitraukė. Šlaite pasigirsdavo pavienis balsas: “Gydytojo! Gydytojo!” Privažiuodavo greitoji, siūbteldavo žmonių srautas, nukentėjusįjį įšvilpdavo į mašiną ir vėl sustingdavo ligi naujos aukos.
Man šovė į galvą mintis: o gal? Gal sūnus grįžo? Bėgte namo. Kambarys tuščias – vėl atgal. Pakely pasitaikė jaunuolis su radijo imtuvu prie ausies.
– Ką sako radijas?
– Aukščiausiosios Tarybos rūmai užimti. Penki deputatai užmušti.
– Kokie?
– Nežinau.
– Koks balsas pasakė?
– Nežinau.
Bėgte prie bokšto. Dalis žmonių grįžo. Prie gretimo namo moteris, laikiusi rankoje imtuvą, sušvokštė: “Dvylika lavonų, apie pusantro šimto sužeistų, daugiausia į kojas”.
Prie bokšto aukštumėlės tvorelės, toje vietoje, kur prieš pusvalandį stovėjo žmonės, dabar išsižergę, laikydami ginklus rankose, buvo išsirikiavę kruvinieji žmogžudžiai.
Papliūpos ir šaudymas jau po to, kai buvo išvežtas paskutinis sužeistasis, netilo dar apie valandą. Minia žmonių, tyli ir sustingusi iš neapykantos, kalnu stovėjo žemutinio pastato prieigoje. Tarp beginklės minios ir žmogžudžių, dviem eilėm išsirikiavusi, stovėjo Lietuvos Respublikos policija. Puoliau prie policininko:
– Kas atsitiko Aukščiausiojoje Taryboje?
– Nieko, – atsakė policininkas, – ramu... Ką tik pravažiavau pro rūmus ir ką tik atvykau čia.
Sūnų pamačiau žmonių minioje, stiklinėm akim žiūrintį į kritusį bokštą. Jis išsivadavo iš mano glėbio ir dingo: atsitiktinėmis mašinomis skubėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Rytą, apžiūrėjusi striukės kišenes, radau pasą ir mylimosios laišką. Jis buvo prie bokšto, pačioje ugnyje, tačiau smulkmenų nepasakojo: sportavo, lakstė, klausėsi muzikos, kaip ir visi kruvinosios nakties liudininkai paskutinėmis valios pastangomis gynėsi nuo kruvinosios nakties košmaro, iš kurio išlįsti padėjo tik visagalė Aukščiausiojo ranka.
Ta kruvina naktis, kelių kilometrų eilės prie nužudytųjų karstų Sporto rūmuose ir sukrečiančios laidotuvės sutelkė Lietuvą, apnuogino beprotišką laisvės troškimą, parodė demokratinėms pasaulio jėgoms tikrąjį žmogžudžių lizdą. Ar nesustings žmogžudžių motinų širdys? Ar neatsigręš pasaulis į teisingumą?
1991 m. sausio 19 d.
BOKŠTAS
Jo gelsvuose, vėjo šiurenamuose plaukeliuose aš regėjau Lietuvos gyvybę...
Laisvės dienos ir viltys –
pro kraujuojantį šydą...
Išdraskytom žaizdom tylūs kūnai sūnų!
Lietuvos Vatikanas kraujo žvakėm pražydo:
Draiko garbaną gelsvą,
liečia stingstančias lūpas
kruvinoji naktis milžinų.
Pro prožektorių srautą,
pro riaumojantį žvėrį - - -
Iš beginklių krūtinių –
L i e t u v a! L i e t u v a!
Ak, žalioji veja mūsų kraują sugėrė,
Ir po tankų vikšrais mylimosios galva...
Žmogžudžiai – be tėvynės,
be motinos, tėvo, globėjo
Atsistojo ratu
ant krauju pašlakstytos žolės.
Išsižergę panteros
į Lietuvą laisvą žiūrėjo, –
Negalėjo – Žvėries pagimdyti! – aprėpti didingos kaip laisvė,
drąsios kaip mirtis,
brangios kaip gyvybė šalies...
1991 m. sausio 19 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 19–24