Raudonasis teroras, arba kruvinasis sekmadienis ir Baltoji gulbė
Kada praūžė karas, buvau dar vaikas ir skaudžių prisiminimų nedaug liko širdyje, tik nuotrupos…
Didžiausias, galbūt moralinis, skausmas, kad mano tėvelio kapas Joniškio kapinėse liko nežinomas. O priežastis tokia. Mūsų negausi šeima – abu tėveliai ir aš – gyvenome Joniškyje, tėvelis dirbo policijoje, o mamytė augino mane. 1942 m. tėvelis mirė, palikdamas mane vos 7-erių metukų.
Užėjus karo audrai, oro pavojams ir gaudynėms mes su mama atsidūrėme Žemaitijoje – Užventyje, pas mamos seserį.
Praūžė karas, prasidėjo tremtis į Sibirą, kaip “fašistų” šeima bijojome pasirodyti Joniškyje, kur liko keturi kambariai, apstatyti baldais, kuriuos stribai (kaip vėliau sužinojome) ištampė kur kas sau, nesudrebėjo rankos nukabinti nuo sienos didžiulį kryžių. Ėjo laikas, ir tėvelio kapas buvo užlaidotas – nežinomas. Gaila, labai gaila, bet taip yra.
Dabar aš jau pensininkė, ir Sausio 13-osios žudynės išliks mano atmintyje iki mirties.
Sausio 12-ąją nuvažiavome į Vilnių: dvi dukros, žentas, brolis ir aš.
Nuėjome prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten įsitraukėme į didžiulį žmonių sambūrį. Mums pavyko prasiskverbti prie paradinių durų. Ir ten atsidūrėme tarp dzūkų, aukštaičių ir žemaičių, visi dainavo savo dainas ir išsyk neišeidavo taip sklandžiai, bet kai susijungdavo visi į vieną dainą, minia tiesiog liūliavo bendru ritmu, dainavome ir mes.
Aš įsivaizdavau: mūsų tiek daug, ir kas gi prieis prie AT – nesąmonė, “Jedinstva” išdegs akis pamačiusi minią, o kareivėliai, kur kareivėliai, mes susikibsime rankomis kaip Baltijos kelyje ir nieko neleisime.
Apie 24 val. nuvažiavome pas žento tėvus, gyvenančius Vilniuje, pasišildyti ir perkąsti.
Vaikai išgirdę pranešimą per televiziją, kad mažai žmonių prie Televizijos bokšto, išskubėjo ten.
Aš su svainiais pasilikau, sekėme televizijos laidą, jaudinomės, verkėme ir nenutuokėme to, ką greitai išgirdome.
Kadangi buvome netoli Televizijos bokšto (Gerosios Vilties gatvėje), labai aiškiai išgirdome pirmuosius šūvius, o už kelių minučių ir patrankų gaudesį. Drebėjo sienos, skambėjo langų stiklai, o dar daugiau drebėjo abiejų motinų ir tėvo širdys. Mes supratome, kad jau čia kažkas negero.
Kur mūsų vaikai, kur brolelis?
Šūviai dažnėjo, užsidegė gretimų namų languose šviesos, tik abejingiems ar prijaučiantiems žmogžudžiui buvo ramu, o gal net linksma, nes žiburėlių daug kur nebuvo.
Ėjo siaubo minutės, vėliau ir valandos, o vaikai negrįžo. Su nekantrumu sekėme televizijos laidą, matėme tvirtą, tariamai ramų diktorės E.Bučelytės veidą ir balsą – deja, neilgai, 2.11 val. išsijungė vaizdas, o vėliau ir garsas. Amen, pasakėme visi trys iš karto, suprasdami esmę ir tikėdami Dievu.
Automatų ir patrankų šūviai pradėjo retėti, paskui tik retkarčiais pokštelėdavo…
Vaikų ir brolio vis nebuvo.
Apie 4.30 val. sugrįžo, bet atrodė gyvi lavonai, vyrai kaip vyrai, o dukros (nemoku ir apsakyti) skausmo sukaustytais veidais, pilnomis baimės akimis, drebančios ir raudančios.
Pirmieji jų žodžiai: “O Dieve, Dieve, kas gi galėjo tikėti, kad bus žmonių žudynės…”
Vyriausia duktė Angelė Jankutienė,gimusi su širdies yda, aiškina: “Kai važiavo kariška mašina tiesiai ant manęs, trauktis nebuvo kur, nes už nugaros stovėjo grandine sustatytos mašinos. Nustėrau, bet stiprūs stabdžiai, mano laimei, suveikė. Tiesiog šalia manęs mašina sustojo, ir likau gyva, bet tuo pat metu šalia kojų nukrito degantis sprogstamasis paketas, mamos brolis griebė mane į glėbį ir nutempė į šoną ramindamas, o kaip virpėjo mano ir jo širdys”.
Jauniausia dukra, Rita Pilypienė, sako: “Viešpatie, bus man šokas, aš tiek sukrėsta ir sujaudinta kariškių žiaurumo, ledinių jų veidų ir kaip stabo ištiktų jų akių žvilgsnių, kulkų zvimbimo virš galvų, žmonių klyksmo, dūžtančių stiklų skambesio…”
“Iš greta esančio namo ar bendrabučio bėgo žmonės susupę į antklodes savo mažąsias gyvybes – vaikučius, didesni klykdami bėgo iš paskos. Siaubas. Greitosios pagalbos mašinų sirenos klyksmas, dejonės ir maldos, tebestovi akyse”, – baigia Rita.
Pasidalinę įspūdžiais 7 val. ryto “pakritome” poilsio, tačiau akių nesudėjome, 9 val. reikėjo būti prie AT, dalyvauti šv.Mišiose, ir 8.30 val. mes visi jau buvome ten, kur iš po nakties buvo tiek daug žmonių, tik nebuvo dainų, nebuvo šokių, buvo tik susikaupę, pilni kančios ir vilties žmonių veidai.
Pirmąjį ryto įspūdį padarė užbarikaduotos gatvės iš visų pusių, vyrai, daugiausia jaunuoliai (buvo ir moterų), nešė geležis, armatūros strypus, tempė kas ką galėjo. Mes iš karto nesupratome ir galvojome, kad tai TSKP pakalikų darbas, bet, kaip įsitikinome ir pamatėme, tai buvo Lietuvos patriotai, jie nešė, nešė ir nešė, kol užbarikadavo visą AT pastatą.
9 val. prasidėjo šv.Mišios už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, už mūsų išrinktąją Aukščiausiąją Tarybą, už žuvusius ir sužeistus naktį ginant Televizijos bokštą.
Minia giedojo ir verkė, verkė ir giedojo.
Kiekvienas ūžesys kėlė visų nerimą, daugiaaukščių namų stogai kibte buvo prikibę vaikų ir suaugusių su iškeltomis trispalvėmis vėliavomis. Su baime širdyse ir akyse laukėme tankų, 12 val. prie AT, turimais duomenimis, turėjo pasirodyti “šunų ruja – jedintsva”, bet matomai pabūgę tūkstantinės minios nesirodė, o gal Tėvynės išdavikai išsibarstę po vieną ar grupelėmis maišėsi minioje ir klausėsi mūsų ir mūsų širdžių šauksmo.
Plazdančios trispalvės ir kitų tautų vėliavos, pilni kančios veidai, virpančios širdys dar daugiau šaukėsi viena prie kitos – meilei, stiprybei, ryžtui…
Ir štai virš Aukščiausiosios Tarybos rūmų pastato suplasnojusi sparnais tyliai tyliai, lyg laimindama minią, praskrido balta kaip sniegas gulbė. Žmonių žvilgsniai nukrypo į dangų.
Aš pagalvojau, kad čia kažkas reikšmingo, kažką reiškiantis gulbės skrydis, kuris turi atnešti mums laisvę ir savo baltumu sunaikinti pralietą nekaltų, beginklių žmonių kraują ir kančią.
Tai štai ką matėme savo Tėvynės širdyje – Vilniuje tą kraupiąją sausio 12-osios naktį ir 13-osios rytą.
Žmonės būkime budrūs, nes už gėrį apmokama blogiu. Jėzų Kristų pardavė Judas, o mūsų lietuviai pardavė mus ir mūsų brangiąją Tėvynę.
Tebūnie jie prakeikti mūsų, mūsų vaikų ir vaikaičių.
1991 m. sausio 20 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 13–16