Nepriklausomybės saugotojai
1991-ųjų metų sausio mėn. 12-os dienos vakare turistinis autobusas, prisipildęs neringiškių, išlydėtas susirūpinusių Neringos miesto Merijos atstovų, išvyko sostinėn – saugoti Lietuvos Nepriklausomybės.
Tas pats kelias, šimtus kartų išvažinėtas, teikęs akiai ir širdžiai tiek džiaugsmo, – dabar toks nupilkėjęs ir liūdnas. Savijauta, tartum važiuotum į artimųjų laidotuves. Autobuse radijo aparatas vis perduoda informaciją apie neseniai užgrobtus, nuniokotus Lietuvos Respublikos spaudos rūmus Vilniuje, apie desantininkų riaušes sostinėje ir kitose respublikos vietovėse. Diktoriai pranešinėja, nuolat kartodami, vis primena, prašo pagalbos Vilniaus televizijos bokšto sargybai. Gili tamsi naktis už autobuso lango, bet miegas neima. Važiuojame, skubame į nežinią galvodami:
– Ar suspėsime? Ar būsime įleisti į Vilnių (buvo pranešama, kad kelias į Vilnių blokuojamas), ar bepadėsime, kuo galėsime, Lietuvai – ir mes grupelė neringiškių.
Vilnių pasiekėme. Suspėjome, bet padėjome tik tiek mažai… Parą laiko budėjome prie Vilniaus televizijos bokšto. Visur ramu, net sielai geriau negu namuose. Sėdėdamas namuose tik ašaras brauki, sielvartauji, įsikibęs į televizijos ar radijo aparatus. O čia tiek daug žmonių, suplaukusių iš įvairių Lietuvos kampelių. Visi geri, nuoširdūs, vieningi ir pasiaukoję. Greta tokių ir pats pajunti, jog esi reikalingas, jog tebesi dar žmogus (nesvarbu, nors ir pasenęs), jog atstovauji žmoniškajai, darbščiai lietuvių tautai kovoje dėl Nepriklausomybės.
Nustebę džiaugėmės, žavėjomės vilniečių, ypač tų, kurie gyvena netoli Televizijos bokšto, gerumu, nuoširdžiu jų rūpesčiu, vienybe ir kantrybe. Visur, kad ir kur pasisuktum – prie paties bokšto ar jo papėdėje, iš arbatinukų, kavinukų, termosų ar butelių garuoja pilama karšta arbata, kava ar sultinys. O moterų vilniškių krepšeliuose: tai sumuštinis, pyragėlis ar sausainėlis.
Viena vilnietė, gyvenanti netoli bokšto, taip nuoširdžiai vaišino praeivius Sibiro riešutais – virtais kedro kankorėžiais. Kiek supratau, ji jau pensininkė, gaunanti menkutę pensiją, per pastarąsias tris paras jau iš namų viską išnešiojo, išdalijo šąlantiems saugotojams prie Televizijos bokšto. Ir kai jau nieko nebeliko iš jos kuklių maisto atsargų, išvirusi atnešė paskutines – Sibiro riešutų.
Daugelis vilniečių siūlė savo paslaugas, laikiną poilsį, nakvynę. Nepajutau, kaip apkabinusi pabučiavau tą nepažįstamą tautietę – sutiktą sausio 12-osios pavakare prie pat Televizijos bokšto ir pasiūliusią man nakvynę.
Visur, kad ir į kurias duris pasibelstum, mielai priėmė, leido pasinaudoti jų patogumais, paskambinti telefonu į namus, pranešti namiškiams, kur esi ir kad dar gyvas…
Pas vienus tautiečius įėjus tuoj nurengė (o apsirengę buvome labai storai, viršutinio apvalkalo net sagos braškėjo nuo to apdaro), pasodino ant sofos. Net nepajutau, kaip geroji nepažįstama – buto šeimininkė savo rankomis užmetė mano pavargusias kojas dumblinais batų auliukais iki kelių (mat mes, saugotojai, ne tik saugojome bokštą, bet ir labai ištrypėme prie bokšto žaliąją veją, kuri tarpais pavirto į klampynę) ant gražios gėlėtos pliušinės sofos ir išeidama iš kambario pasakė:
– O dabar pailsėkite…
Paraudusi visa, labai susigėdusi, dėbčiodama į savo purvinas kojas, braukdama ašaras, pagalvojau:
– Mieloji Sese, kada aš Tau atsilyginsiu? Ir ar bus dar laiko?
Nepažįstamų vilniečių gerumas labai mane sujaudino. Pažadino širdyje jau gerokai apsnūdusią, kadaise turėtą gėrio sėklą.
Tą gėrį, kurį kiekvienas atsinešame su savimi, ateidami į šį pasaulį, sunku išsaugoti savyje. Gėris širdžių neapčiuopiamas, trapus ir gležnas, todėl ne vienas, slidinėdami skardžių ir vingių gyvenimo keliais, jį aplamdome, o kai kurie net prarandame.
To žmonių gerumo, vienybės, kurią pajutau tada, ten – prie Televizijos bokšto, neįmanoma perduoti jokios televizijos ar radijo programose. Tą žmoniškąjį gėrį, vienybę, susitelkimą pajutau tik ten, kur visi kartu: petys prie peties, ranka – rankon ir širdys išgąsdintos virpėjo greta viena kitos, tik ten vyravo žmoniškumas, kurio taip jau seniai esame pasiilgę visi ir visur…
Apvaikščiojome visus bokštą supančius kampelius. Ypač Televizijos bokštas didingai gražus dienos šviesoje (naktį ir drebulys, ir nemiga, šaltis ir nerimas kankino ne vieną). Išaušus dienai, bokštas lyg milžinas, įstrigęs ant kalno, didelėje žalsvoje pievoje – vejoje, kuri apjuosta aukšta metaline tvora, už kurios pušynėliai, gojeliai. Į kuriuos besižvalgant nenoromis pagalvoji:
– Kaip čia turėtų būti gražu pavasarį, vasarą…
Patekti į šią gražią žalsvąją pievelę, ant kalno prie bokšto (pašaliniam draudžiama zona), galima buvo tik iš kiemo, pagrindinių pastatų, esančių žemai prie gatvės, įveikiant kelių metrų mūro sieną, prie kurios buvo laikinai priremtos iš geležinių virbų suręstos kelios kopėtėlės. Tomis kopėtėlėmis žmonės ėjo, lipo į viršų prie bokšto, kiti leidosi atgal žemyn. Čia, jau dieną, susidarydavo eilutės laukiančiųjų lipti, jomis naudojosi daugiausia pagyvenę žmonės, moterys ir maži vaikai.
Jaunimui tai ne kliūtis. Jie kalnan įkopdavo ir be kopėtėlių. Ne kartą lipdama kopėtėlėmis pagalvodavau:
– Kas šioje vietoje dėtųsi pavojaus metu? – bet mintį šią stengiausi vyti kuo toliau… (Juodosios sausio 13-osios nakties sumaištyje, kas dėjosi šioje vietoje, nemačiau, nes su vyru vos spėjome atbėgti iki televizijos pastato laiptelių, esančių žemai, prie gatvės.) Prieš prasidedant nelemtajai kovai visur buvo ramu, ypač prie paties bokšto, kurį apėjome paskutinį kartą. Pats vidurnaktis. Atbudėję parą, mes, neringiškiai, rinkomės prie savo autobuso, ruošėmės išvykti namo. Pypkiuodami mūsų vyrukai juokavo:
– Va, atvažiava, užsispyreu žemaite ir viską sutvarkė…
Bet, vos sulipome į autobusą – tai buvo sausio mėn. 13-os dienos 1.30 min., kaip iš visų pusių pradėjo bėgti žmonės, daugiausia vyrai, jaunimas. Visi bėgo į kalną, bokšto link. Bėgantys pro mūsų autobusą pranešė:
– Bėgam padėt, atvažiuoja tankai…
Iššokome iš autobuso ir mes. Bėgdami stengėmės laikytis savojo būrelio, bet greit bėgančioje žmonių minioje pasimetėme.
Jaunesni, greitesni, nubėgo greičiau. Dauguma jų pateko prie pat bokšto. Mudu su vyru, pridusę, vos spėjome prisiirti iki pastato prie gatvės, kur ant laiptelių, dar neseniai sklido linksma muzika, dainavo ir grojo visų mylimas Liupkevičius su savo kapela, dabar pilna, lyg skruzdėlyne, knibždančių žmonių: vieni bėga, skverbiasi pirmyn į kiemą, aukštyn prie bokšto. Pasigirdo greit karinės technikos ūžimas ir mes, ant laiptų likę, būrėmės, kibomės rankomis sudarydami kelių eilių grandines, nes tikėjomės, jog užpuolikai brausis prie pagrindinio įėjimo žemai – prie gatvės. Mūsų rankų grandines vis pertraukdavo jauni žmonės, daugiausia jauni vyrai, jaunuoliai ir merginos, – jie brovėsi, skubėjo į kalną, prie bokšto.
Taip, mes juos matėme: gyvus, bėgančius, gal paskutinį kartą gyvenime, skubiai besiveržiančius, vienplaukius, pro prairusią mūsų kelių eilių rankų grandinę.
Gyvų rankų grandinė ypač sutvirtėjo, kai priešais mus, gatvėje, drebindami grindinį, atūžė riaumodami sovietiniai tankai. Stabtelėję gatvėje sukinėjo vamzdžius į mūsų beginklę minią, leisdami pažeme aitrių dūmų kamuolius, pradėjo šaudyti. Laimė, šaudė į viršų. Pasigirdo vaikų ir moterų klyksmai. Išgąsdintus mažus vaikus moterys stūmė už mūsų nugarų, arčiau pastato sienų, savo rankomis pridengdamos jiems auseles, ramindamos glostė jų galveles – pačios verkė, o minia žmonių, ypač jaunimo, susibūrę aplink tankus vieningai skandavo: “Lietuva! Lietuva! Lietuva bus laisva!..”
Tą brangų žodį L i e t u v a šaukėme pro ašaras visi, balsingi ir ne, kiek tik turėjome vieko – iki užkimimo, nustelbdami net radijo informacijos pranešimus.
Moteriškas balsas, pasigirdęs virš minios, kalbėjo rožančių. Pagautus maldos žodžius kartojo drebančios mūsų lūpos ir širdys. Meldėsi visi: ir vyrai, ir moterys, ir vaikai. Kai kurios moterys pavieniai giedojo: “Dievas, mūsų prieglauda ir stiprybė…” Ir vėl trenksmas, ir vėl tankai šaudydami virpino orą ir žemę po kojom. Žvangėjo krintantys langų stiklai iš gyvenamųjų namų, esančių anapus gatvės.
Nuo Televizijos bokšto pusės pradėjo zvimbti kulkos, tratėjo šūviai. Ten ūžavo kiti sovietiniai tankai, įsibrovę prie pat bokšto, iš miškelio–gojelio pusės.
O mūsų numylėtinės diktorės Bučelytės balsas kažkur čia pat, virš galvų, vis kartojo:
– Mes dar gyvi… gyvi… ar užrakintos durys? Jie jau laužiasi… ir riksmas – viskas nutyla, tik girgždesys, bildesys… ir vėl trenksmas, ir vėl šaudymai.
Kai nuo bokšto pasirodo pirmieji sužeistieji, mūsų saugotųjų gyvųjų rankų grandinė išyra… Eina žmonės, beginkliai kariai, kruvinom galvom, rankom. Tuos, kurie dar paėjo, vedė už pažastų prilaikydami atlikę, dar gyvi, bokšto saugotojai prie greitosios pagalbos mašinų, budėjusių čia pat, gatvėje. Silpnesniuosius sužeistus nešė jau nešte.
O prie bokšto įsitvirtinę sovietiniai tankai, padarę savo kruvinąjį darbą, švaistėsi akinančiais prožektoriais į visas puses.
Leisdamiesi nuo bokšto, susinervinę vyriškiai garsiai kalbėjo:
– Jie gyvi nepasiduos…Jie pakilo liftu į viršų… Jie…
Supratau, kad jie kalbėjo apie tuos jaunuolius, kurie grūmėsi Televizijos bokšto viduje.
Nejausdami nei savo kūno svorio, nei galūnių, sunkiais žingsniais, lyg suakmenėję, yrėmės autobuso link, kuris stovėjo kiek atokiau nuo Televizijos bokšto, už kitos gatvės kampo (lygtai Sudervės gatvė buvo). Prie autobuso buvo sugrįžę tik keli mūsų žmonės, o autobuse laukė pasiruošę vairuotojai. Visi liūdni ir tylūs. Apkabinusi čia pat prie šaligatvio augantį medį, norėjau pravirkti, bet nebuvo ašarų. Lūpos sukepusios. Burnoje karčiai aitrus skonis, lyg kas būtų išplėšęs mano visus dantis. Iš karto maniau, kad viskas, ką matėme ir patyrėme, – tik sapnas. Todėl tyliai sau pati šnabždėjau:
– Nejaugi tai tiesa? Nejaugi?
O sovietiniai tankai persekiojo susirinkusius ir toliau. Jie ėmėsi darbo. Ėmė “valyti kelią” – traiškė gatvių pakraščiuose paliktas tuščias lengvąsias mašinėles ir tuščius autobusus, kurių savininkai ir atvykę autobusais keleiviai–budėtojai dar buvo negrįžę, gal sužeisti ar pasimetę nakties sumaištyje. Žvangėdamos driozgėjo laužomų automobilių metalo sienos, pažirdavo trupinami langų stiklai. Sovietiniai tankai, lyg apspangę galvažudžiai, daužė, traiškė vieną po kitos paliktas tuščias mašinas.
Kai tankas, sulamdęs prieš mus stovintį autobusą, atgręžė savo vamzdį į mūsiškį, vairuotojai, padedami mūsų vyrų, skubiai išlaviravę iš susispaudusios ištuštėjusių mašinų grandinės, esančios gatvės pakraštyje, sėkmingai nuriedėjo toliau. O mes, lyg iš kaimenės bandos išsibarstę ėriukai, sekėme autobusą pėsti iš paskos. Mus einančius aplenkė 9 sovietiniai tankai – atlikę savo kruvinąjį darbą nuriedėjo toliau (žmonės kalbėjo, jog Šiaurės miestelio link).
Taip mes neišsaugojome Vilniaus televizijos bokšto. Likome gyvi tos šiurpios tragedijos gyvieji liudininkai.
1991 m. sausio 25 d.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 3
Lapų Nr. 1–12