Dėl įvykių prie Televizijos bokšto Vilniuje, 1991 m. sausio mėn. 13 d.
Š.m. sausio mėn. 13 d. įvykius Vilniuje prie Televizijos bokšto prisimenu kaip siaubingus, klaikius, žiaurius. Naktį į sausio 13 d. 1.30 – 1.40 val. išgirdau patrankų šūvius Televizijos bokšto pusėje. Supratau, kad puola tankai. Iš ten buvau grįžęs apie 12 val. nakties. Tuo metu ten buvo ramu. Su druskininkiečiais dar padainavome. Skubiai apsirengęs išbėgau į kiemą. Ten žmonės bėgo bokšto link ir šaukė, kad puola tankai, visi bėgome prie jo. Man ten labai arti, tik į kalną užlipti. Nubėgęs prie bokšto aptvaro nuo Neries šlaito pusės sutikau daug žmonių, grįžtančių ar einančių prie šlaito. Jie sako, kad eina nuo pagrindinio įėjimo iš Sudervės gatvės. Ten daug žmonių, tankai sulaikyti ir kad būtina blokuoti bokštą pagal šią tvorą. Pradėjome organizuotis. Žmonių buvo apie 150–200. Tuo tarpu pamatėme, kad Sudervės gatve nuo Saturno atvyksta visa kolona tankų, šarvuočių, sunkvežimių. Jie buvo apsišvietę su pažibinčiais, važiavo vorele. Mes sugretinome savo eilę, stebėjome tankus. Atvykę arčiau, pirmieji du tankai važiavo Sudervės gatve link pagrindinio įėjimo. Mačiau, kaip pervažiavo tankas smėlio barstymo mašiną, sutrynė “Moskvičių”. Kiti tankai, šarvuočiai ir du sunkvežimiai su užrašu “Liudi” išsuko iš Sudervės gatvės ir važiavo tiesiai į mus. Įjungė prožektorius, mus apakino, šaudė iš tankų. Aš supratau, kad tai psichologinė ataka, tačiau vis tiek buvo baisu. Baisiai burgzdami tankai, leisdami dujas iš variklio, artėjo į mus. Mes stovėjome jausdami tik greta stovinčių žmonių alkūnes. Tankai, šarvuočiai ir mašinos važiavo pro šalį, išlaužė bokšto tinklo tvorą ir apsupo bokštą. Ten jau dužo vitrinų stiklai, šaudė iš automatų, kartais iš patrankų, o varikliai siaubingai ūžė, leido išmetamąsias dujas. Pro išlaužtos tvoros tarpą bėgome prie bokšto, kur girdėjosi atskiros automatų serijos. Supratome, kad žudomi beginkliai gynėjai. Dar dieną (sausio 12 d.) vienas gynėjas instruktavo žmones: “Užpuolus bokštą, bus daužomos vitrinos, todėl Jūs atsitraukite nuo bokšto per 20 m ir toliau; mes ginklų neturime todėl ginsimės tik leisdami vandenį iš guminių žarnų”. Žmonės rėkė, kai kas verkė, skandavo “fašistai”, “žudikai”, “Lietuva, Lietuva”. Kartais nuo bokšto tankai ir šarvuočiai apšviesdavo žmones galingais prožektoriais, atsukdavo ginklų vamzdžius, o tankai šaudydavo. O bokšte girdėjosi tik atskiros automatų serijos. Bokštas buvo apsuptas šarvuočių ir kareivių. Bandžiau vieną kareivį pakalbinti, sugėdinti. Vietoj to jo atsakymas buvo šūvis į viršų. Matėme, kaip 3-iame aukšte buvo nuimta Lietuvos vėliava ir vietoje jos per langą iškišta raudona. Vėliau karininkas davė įsakymą, ir sargybiniai kartu su šarvuočiais pradėjo stumti žmones nuo bokšto tolyn. Per visą tą laiką du kartus lietuviškai, kelis kartus rusiškai iš šarvuočio diktofonu šaukė, kad žmonės eitų namo, kad jų laukia mamos, vaikai, kad nekenčiama vyriausybė, norėjusi atkurti buržuazinę santvarką, nuversta. Po truputį žmonės skirstėsi, tačiau bokšte retsykiais dar girdėjosi atskiri šūviai.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 49–52