Kiekvienas turime savo gyvenimo kelią, kurį praeiname labai skirtingai. Tai natūralu, nes Motinų įsčiose išnešioti, žemę, savo gyvenimo kelio pamatą, kojomis pasiekiame labai skirtingai ir skirtingą: vieni – patalėliais nuklotą, kiti – prispjaudytą, trečių – nepažįstamą, nemylimą, bet pasisavintą, ketvirtų – ainių prakaitu ir krauju aplaistytą, tautos jėga ir ištikimybe suspaustą, liaudies daina skambančią, kietą,... penkti... šešti... Skirtingas žemės, kelio pajautimas po kojom, širdyse, akyse, rankose… suformuoja skirtingą Tėvynės, Tautos, Žemės, Pareigos, Atsakomybės, Meilės supratimą, skirtingus poreikius ir motyvus, kurie nulemia mūsų veiklą ir elgesį. Taip gyvenam, matom, bet reikia pretekstų, sąlygų, momento, kad tai įvertintume, išreikštume. Štai tas laikas, momentas.
Skaičiavom metus ir datas, kurios tapo ryškiom tautos dvasinio susitelkimo, apsivalymo, pažinimo, susitaikymo su Dievu, žmonėm ir tauta datom. Netikėjom ir nelaukėm skaičiavimą pradėti dienom ir valandom, netekčių skausmu, bet...
Sausio 10 d. 8.30 val. ryto prieš darbą atlieku motinos pareigą – karšta kava pagirdau ir sumuštiniu pamaitinu sušalusius sūnus ir dukras, naktį saugojusius mūsų darbą ir miegą. Nebaisūs pikti “jedinstveninkų” veidai ir žodžiai, nes šalia manęs stovi jauniausias Vilniaus miesto mokyklų vadovas ir jaunuolis juoda sutana. Vadinasi, mes greta, mes išvien.
Sausio 10 d. 20.30 val. vakaro. Vėjas ir drėgmė nešaldo kūnų ir širdžių, kurie apsijungę taria “pulkim ant kelių visi krikščionys. Didžiai ištroškę Jėzaus malonės. Su ašaromis Dievą maldaukim. Tą mišių auką jam atnašaukim”.
Sausio 11 d. darbas, sprendimai, žinios, skausmo, netekties ir ilgesio dainos, pokalbiai, vakaro mišios.
Sausio 11 d. 23 val. – sausio 12 d. 8 val. ryto. Nepertraukiamas kmynų arbatos virimas, sumuštinių darymas, nenusakomas, bet malonus motinai jausmas, kad dukros nemiega, nesiskundžia, bet bėga ir bėga prie Radijo ir televizijos komiteto, ryšių centro, kur jų laukia su arbata. Ja džiaugiasi fiziškai pavargę, bet dvasiškai tvirti Lietuvos žmonės.
Sausio 12 d. Katedra, Nepriklausomybės aikštė, Televizijos bokštas, kaimynystėje esantis Radijo ir televizijos komitetas. Dienos kaip nebūta, nes laikas susipynė su dorovinėmis, socialinėmis, ekonominėmis problemomis.
Spaudos rūmai, A.Šimėnas, kainos, degtinė ir neapykanta pasruvusios akys, ore tvyrantis skambesys “kiek rovė neišrovė, kiek skynė neišskynė, nes Tu mana šventovė, nes Tu mana tėvynė”, susipinantis su tėtės-savanorio (palaidoto 1989 m. vasario 16 d. 12 val.) žodžiais: “Vaikeliai, komunistai meluoja, jais netikėkite, jie žvėrys žmogaus pavidalu”, neleido nurimti, dirbti, būti namuose. Norėjosi būti su Lietuva.
12 d. 23.50 val. parėjome namo. Aptarėm, kad arbatos nešioti šiąnakt nereikės, nes verda vietose. Pasiskirstėm – vieni eis toliau budėti, o mes pamiegosime ir ateisim pakeisti. Jie išėjo, mes klausėmės televizijas laidos.
Nuaidėjo šūviai, su Bučelytės žodžiais “ima” nutrūko televizijos laida. Per minutę jau buvome apsirengusios ir, įsakiusi mažajai “niekur neik”, su dvyliktoke dukra tekinom nubėgom prie Televizijos ir radijo komiteto. Sustojom ties senojo pastato durimis. Žmonių sparčiai daugėjo. Aplink jautei nepažįstamo, bet savu tapusio ranką, girdėjai tylią maldą, Dievo šauksmą ir garsią aimaną skaičiuojant trenksmą ir šūvius.
Spazmiškai spaudėsi rankos, sustojo laikas, mirtinoj tyloj (nuo Konarskio ir Žemaitės gatvių sankryžos) suskambo jaunas vyriškas balsas: “Tankai, tankai atvažiuoja”. Niekas nesusigūžė, nesitraukė atgal, nebėgo į kitą gatvės pusę, nors ten taip pat stovėjo žmonės. Priešingai, pasitempę pasistūmėm link gatvės, lyg suteikdami erdvės viduje dirbantiems.
Dar nepasiekus sankryžos (Konarskio ir Žemaitės gatvių), iššovė pabūklai. Jam įkandin pasigirdo kiti iš visur riaumojantys geležiniai žvėrys, kurie apjuosė mus, ten esančius.
Smulkutė moterytė suklupo prieš važiuojantį tanką, jai į pagalbą metėmės ir kitos. Tačiau vyrai nutvėrė ją, sulaikė mus šaukdami: “Jūs jiems nieko nereiškiat, jie nesustos”.
Prieš mus sustojo dvi mašinos su užrašu “Liudi”. Iš jų šaudė ir lipo žmogaus pavidalo būtybės kažkokiomis krauju pasruvusiomis, mūsų nematančiomis paklaikusiomis akimis, prieš save laikydamos automatus. Virš galvų greta švilpė kulkos, byrėjo stiklai, bejėgiai dejavo vyrai, kad jų rankos tuščios, bet niekas nesitraukė atgal nebijodami kurtinančio trenksmo, kylančių dūmų kamuolių, dar labiau spausdamiesi vienas prie kito, krūtinėm norėdami nustumti automatus. Verksmas, kruvini veidai, dejonės, neštuvais nešami, vedami žmonės (beje, greitosios pagalbos mašinos atvažiavo kartu su tankais. Kieno jos?) neišgąsdino mūsų. Skandavom “Lietuva”, “Fašistai”, bandėm dainuoti “Ant kalno mūrai”. Tai buvo ne daina, o šauksmas spazmuotomis balso stygomis, šauksmas – mūsų ginklas, galingesnis už ugnį spjaudančius ginklus, už kurtinantį trenksmą išsprogdinant laukujas duris. Taip būtume stovėję be galo, jei ne skausmo riksmas: “Dieve, jau lipa”. Atsisukę į pastatą pro dūmus pamatėme, kad buožėmis daužomi langai.
Šūviai, trenksmai, sprogimai viduje ir lauke susimaišė. Dauguma žmonių pravirko lyg nuplaudami prisiimtą, suvoktą kaltės jausmą “neišsaugojom, neapgynėm”.
Į mus pasipylė ugnis ir dūmų kamuoliai, sklandė žodžiai “chemija”. Manau, kad tai būtų neprivertę žmonių trauktis, jei ne žinojimas ir motyvas, kad jie ten viduj naikina ir siaučia, kad jų saugoti nereikia, verkdami traukėmės link Žemaitės gatvės. O čia, sankryžoje, stovėjo tankas, sukiojo savo nasrus ir priartėjus didesniam žmonių būriui šaudavo perverdamas ausis, galvas.
Pasigirdo prakeiksmu virtę žodžiai: “Mes, nacionalinio gelbėjimo komitetas…” – kalba, žadanti taiką ir gerovę tiems, kuriuos apkurtino, sukruvino, fiziškai ar moraliai nužudė atliekant švenčiausią pareigą Tėvynei.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad ši baisaus melo kalba tekant nekaltam kraujui man, dukrai, visiems ten esantiems buvo baisiausias smūgis, privertęs trauktis, eiti, kad tik jų negirdėtum. Žmonės priartėjo prie kryžkelės tanko. Būrelis jaunų žmonių iškėlę mūsų trispalvę sustojo prieš tanką. Jame sėdintys gąsdino vamzdžiu ir trenksmu, bet jie bebaimiai: stovėjo tol, kad žvėrims neliko nieko kito, tik puolimas, jėgos demonstravimas – tankas kriokdamas pajudėjo tiesiai į drąsuolius. Žmonės nesiskirstė. Susispaudę būreliais verkė, stovėjo ir tylėjo. Dejavo išdaužtų langų šeimininkai. Mes jau stovėjome prie ryšių pastato, kiti nubėgo prie Aukščiausiosios Tarybos, pasiryžę sutikti naujus puolimus.
Šūvių, sprogimų garsai griaudėjo visame Vilniuje, juos girdėjo visa Lietuva.
Spalio 13 d. 4 val. ryto sėdėjom susiglaudę, džiaugėmės, kad esam, atsakinėjom į Jurbarko, Tytuvėnų, Kelmės, Šiaulių, Pernu telefono skambučius, su džiaugsmu aiškinau dukroms, kad “ir kas įvyktų, Lietuva yra ir bus, nes Jūs, Jūsų karta, jau mokėsit ją apginti”, iš naujo įvertinau savo gyvenimą, veiklą, įgijau jėgų, nes priešų šūviai, tankai sutraiškė, o nekaltas kraujas nuplovė melo tiltus. Atgal kelio nėra. Kančioje, skausme Motinos gimdo mylimus savo kūdikius. Lietuva gimė. Prisiekiu ją užauginti visų džiaugsmui.
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 2
Lapų Nr. 36-40