Parodymai
1991 m. sausio 12 dieną nuo ryto su trumpomis pertraukomis budėjau prie Televizijos bokšto. Visą dieną žmonės dainavo, šoko, net buvo atvykę ansambliai “Lietuva” ir “Armonika”.
Vėlai vakare kažkas pasakė – atvažiuoja tankai, ir dauguma žmonių, kartu ir aš, pakilome prie bokšto. Susirinko labai daug žmonių ir, susikibę rankomis, gal kokiomis aštuoniomis eilėmis apjuosėme bokštą. Aš stovėjau iš pietų pusės, vidurinėse eilėse. Netrukus pasigirdo tankų ūžesys. Jie priartėjo prie bokšto papėdės iš Sudervės, Kosmonautų gatvių pusės, o bokšte įsijungė aliarmo sirena. Mes visi skandavome “Lie-tu-va, Lie-tu-va…” Buvo jau apie antra valanda. Prasidėjo patrankų šūviai. Į patrankų šūvius mes atsiliepdavome “Lie-tu-va!” Po vadinamojo artilerinio paruošimo vėl pasigirdo tankų ūžesys ir netrukus pro patrankų šūvius ir prožektorių šviesas pajutau, jog tankai prie pat bokšto. Kažkuriuo momentu nutilo bokšto sirena ir mano bei kitų imtuvuose nutilo Vilniaus radijo stotis. Mes supratome – paimta telestudija. Nuo artimų šūvių pradėjo byrėti bokšto langų stiklai, bet niekas nesitraukė. Staiga pajutau iš kairės pusės žmonių spūstį ir klyksmą. Kažkas sušuko – traukimės, po vikšrais žmonės. Pradėjome nuo bokšto trauktis ir pamačiau, kaip palei bokštą šaudydamas ir stumdamas žmones slenka tankas. Nesupratau iš kur atsirado kareivių, kurie kartu su kitais tankais šaudė ir vaikė žmones nuo bokšto. Dalis žmonių dar pasiliko viršuje, o aš su kitais nusileidau nuo kalno. Apačioje, skverelyje, pamačiau ant žemės paguldytus du lavonus. Aplinkui pilna išsigandusių ir sunerimusių žmonių. Vyko tikras karas, šaudė iš patrankų, kulkosvaidžių ir automatų. Trasuojančios kulkos nuo bokšto lėkė kreiva trajektorija į žmonių pusę. Kai žmonės iš bokšto teritorijos buvo išvaikyti, po teritoriją važinėjo broneautomobilis su garsiakalbiu, iš kurio klykė: “…išsiskirstykite, eikite į namus… jūs buvote apgauti… valdžia perėjo į darbininkų ir valstiečių rankas… nacionalinio gelbėjimo komitetas jumis pasirūpins…”
Burokevičiaus komunistinė propaganda!
Bet žmonės nesitraukė ir jiems choru atsakydavo: “Fašistai!”
Jau buvo penkios valandos, o šūviai vis netilo. Žmonės palengva skirstėsi, parėjau ir aš namo.
1991 m. sausio 22 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 65–66