Nerami ir įtempta darbo diena buvo sausio 11-oji. Įvykiai prie Spaudos rūmų, išgirsti per radiją, tankai gatvėse ir prie Spaudos rūmų, išvažinėta, suniokota žalioji juosta Žiugždos gatvėje – visa tai slėgė ir kėlė nerimą. Todėl jau sausio 11-ąją nuo 18 val. mes buvome prie Televizijos bokšto. Pažįstamas čia kiekvienas medis, kiekvienas krūmas, nes gyvename greta ir į darbą kiekvieną rytą praeiname pro Televizijos bokštą. Tą patį vakarą dar nuėjome prie Spaudos rūmų: buvo kraupu žiūrėti į išdaužytus langus, sulaužytus baldus. Grįžome dar prie bokšto, o antrą valandą parėjome į namus miegoti.
Sausio 12 d. prie bokšto buvome pamainomis (aš, dvi dukros, vyras, dukros draugas). Trumpam pareidavome pavalgyti, persirengti ir vėl grįždavome ten, kur buvo daug žmonių. Taip praėjo drėgna, lietinga sausio 12-oji. Po vidurnakčio, 0 val. 30 min., išėjome į namus persirengti, išgerti arbatos, o dukra su draugu ir aš ruošėmės grįžti prie bokšto visai nakčiai. Dukra dar nespėjo persirengti, kai išgirdome bokšto sireną. Tuoj pat Kosmonautų prospekte (man atrodė “Vaivorykštės” stotelės link) pasigirdo šūvis, buvo girdėti bendras ūžesys ir technikos gaudimas. Mes su dukros draugu išbėgome prie bokšto. Iki bokšto normaliu žingsniu mums reikalingos penkios minutės. Mes bėgome pamiške ir atbėgome prie centrinio įėjimo. Ten netoliese jau šaudė tankai ir buvo girdėti automatų šūviai. Dauguma žmonių buvo ant kalno prie tvoros, kiti – prie centrinio įėjimo. Nuo tankų pradėjo kilti dujų kamuoliai. Mes buvome gatvėje, taigi pavėjui, todėl dujos mus greitai pasiekė. Iš kvapo – tai buvo nevisiškai sudegę naftos produktai. Išsiskyrė žibalo kvapas. Ten tankams kelią buvo pastoję mašinos su smėliu ir man atrodė, kad tos kliūtys jiems neįveikiamos. Labai erzino aštrus šviesos srautas, kurį skleidė tankai. Žmonės šaukė “Lietuva”, “Okupantai”, “Fašistai”.
Staiga – stiprus gaudesys Sudervės gatvėje iš priešingos pusės. Pamatėme greitai artėjančią tankų koloną. Ten stovėjo daug lengvųjų mašinų, kelią užstojo smėliu pakrautas sunkvežimis. Mes atbėgome prie bokšto tvoros, kur yra tarnybinis įvažiavimas, ir, susiėmę už rankų, užtvėrėme kelią. Tankai priartėjo labai greitai, pirmasis pasisuko atbulas ir tik subangavo, lyg važiuotų per dvi viena greta kitos esančias kalvas. Mes šaukėme “Lietuva!” Tankas pasisuko kalno link – supratome, kad kils į kalną. Mes pasitraukėme truputį aukštyn, kad pastotume kelią kylant į kalną. Staiga minioje klyksmas. Bėgdamos dvi mergaitės šaukė: “Buvome 30 metrų atstumu nuo pirmųjų aukų žuvimo vietos”. Šalia manęs buvę vyriškiai pasakė, kad tankai nesustos ir važiuos, nepaisydami kliūčių. Man atrodė, kad ne dėl to atėjome, kad bėgtume. Bet tankai jau kilo aukštyn palei tvorą. Mane jėga pradėjo tempti, žinoma, tada supratau, kad jau reikia bėgti, ir bėgome taku palei bokštą. Aišku, taip bėgti jau buvo per vėlu, nes tankai artėjo labai greitai. Mes metėmės į šoną, garažų link. Už kelių metrų (3–4) pro mus pravažiavo tankai. Mes atėjome prie miškelio (pušelių jaunuolyno) ir atsisukome pažiūrėti. Tačiau čia pasilikti negalėjome, nes iš paskos važiavę lengvieji tankai užsuko žymiai plačiau. Pribėgome prie skardžio ir žiūrėjome: pravažiavo 3 sunkieji tankai, 5 lengvieji, desantininkų mašina. Paskui dar važiavo tankų, bet kiek jų buvo – nežinau. Trumpam tankai stabtelėjo ir išlaužė tvorą nuo miško pusės. Apsupo bokštą, o prie bokšto buvę žmonės susispaudė prie pat bokšto. Tanko šūvis ir tyla. Kreipimasis rusų kalba: “Broliai ir seserys, atstatyta teisėta tarybų valdžia. Vaikai, eikite į namus, jūsų laukia mamos, senelės…” Žmonės prie bokšto stovėjo. Po to pasipylė šūviai patrankų, automatų. Žmonių būreliai bėgo Lazdynų link nuo bokšto. Kitoje bokšto pusėje pasirodė dar daugiau tankų. Pradėjo smarkiau šaudyti. Šalia mūsų pralėkė keletas kulkų. Mes nusileidome nuo skardžio ir mišku paėjome apie 300 metrų. Į taką pakilome tik pakalnėje prie vaikų darželio. Ryte nuėję prie bokšto ir praėję pamiške matėme šviežiai kulkų nugenėtas šakeles. Šaudė iki penktos valandos ryto. Mūsų kieme lėkė švytinčios kulkos.
Mus išgelbėjo garažai. Nors pravažiavimas nebuvo platus, bet nė vienas tankas toje vietoje nepasuko į šalį – aiškiai žinojo, kad garažai technikos neatlaikys.
1991 m. sausio 20 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 60–64