Prie Televizijos bokšto budėjau nuo penktadienio vakaro (1991 01 11), buvome iki 4 val. ryto. Du kartus nuvilnijo gandas, kad eina tankai (gal ir važinėjo). Skubiai susitvėrę rankomis apsupome bokštą, bet tą naktį tankai nepasirodė.
Žmonių prie bokšto buvo labai daug. Mus vienijo bendri siekiai – laisvės troškimas. Skambėjo dainos, tikriausiai pačios gražiausios pasaulyje, nes dainos sklido iš širdies.
Stebint žmonių bendravimą darėsi graudu. Neliko svetimų, buvome visi savi, paslaugūs vieni kitiems, dalinomės kava, sumuštiniais. Rūpinomės vaikais (kurie, tikriausiai pasprukę nuo tėvų, virpėjo nuo šalčio ir jausmų pertekliaus), įkalbinėjome važiuoti namo – tėvai jaudinasi. Jaunimas šoko, virš kalno pleveno mūsų protėvių dvasia.
Aš labai apgailestavau, kad nėra dukros kartu (ji sirgo), kad negali patirti to, ką patyriau aš. Buvo ir milicijos nedaug. Ginkluoti tik lazdomis, jokių šaunamųjų ginklų su savimi neturėjo. Buvo draugiški, bendravo su žmonėmis.
Šeštadienio ryte atėjo pas mane kaimynė (rusų tautybės) ir pasakojo, kad “ubit soldatik, takoj molodoj”, tik nežinojo konkrečiai kur: ar prie Spaudos rūmų, ar prie “Taurinsko firmos”. Aš tada nepagalvojau, kad tai versija, tik per anksti pagarsinta. Aš pasakiau, kad tai bobučių kalbos, užmuštų nėra ir iš vis ramu.
Šeštadienį dieną budėjau su pertraukomis. Vakare, kada per televiziją perdavė, jog eina tankai, mes visa šeima (dukra kategoriškai pareiškė, jog eis kartu) mašina išvažiavome prie bokšto. Sekėme paskui tankus, kurie važiavo iš Viršuliškių DOSAF rūmų. Atvažiavę pamatėme sulamdytas automašinas (4 lengvąsias ir smėlio barstytuvą). Šaudė tankai (tuščiomis) ir kulkosvaidžiai. Mes su dukra per šlaitą nuo “Mėnulio” stotelės pusės pasikėlėm ant skardžio. Čia stovėjo daug žmonių, kurie kaip suakmenėję stebėjo, kas dedasi prie bokšto. Iš ten sklido dūžtančių stiklų garsai, kažkas krito pro langus, ryškiai matėsi kulkų trajektorijos, jos skrido švytėdamos iš dviejų pusių – nuo upės ir nuo Karoliniškių pusės.
Šalia manęs stovėjo vaikinas ir viską filmavo. Jam šalo rankos ir jis rusų kalba paprašė pirštinių. Aš maldavau jo, kad perduotų visai Sąjungai, kas vyksta pas mus. Jis pasakė, kad tai Amerikos televizija, ir paklausė mano nuomonės. Savo nuomonės pareikšti negalėjau, per daug buvau sukrėsta, darėsi bloga, nors ir tada dar netikėjau, kad šaudo į žmones. Maldavau, kad perduotų pasauliui “čto tvorit u nas laureat Nobelevskoj premii, borec za demokratiju”. Tuo tarpu dukra nusirito skardžiu bėgti prie bokšto, bėgau ir aš paskui. Prie bokšto, atstumti nuo pastato tankų ir desantininkų, stovėjo daug žmonių. Pirmose eilėse stovėjo vyrai, susikabinę rankomis saugojo, kad kas nors nepaliestų kareivių. Kareiviai vilkėjo pilna karine apranga, ginkluoti automatais. Prieš mane stovėjo jaunutis kareivėlis. Aš kalbinau nešaudyti, juk prieš juos moterys, vaikai, mergaitės. Kareivėlis verkė nuleidęs galvą. Šalia jo stovintis kareivis (matėsi, kad neblaivus) pamušta akimi kažką aiškino prieš jį stovintiems. Tankai šaudė tuščiomis salvėmis, tratėjo kulkosvaidžiai, prožektoriai akino susirinkusius. Žmonės giedojo Lietuvos himną, skandavo “Lietuva, Lietuva”. Šalia mūsų dvi mergaitės gražiais balsais giedojo “Marija, Marija”. Nejaučiau baimės nei dėl savęs, nei dėl dukros, tikriausiai netikėjau, jog šaudo į žmones, o gal buvo vis vien. Šalia išgirdau, kaip atėję vyrai pasakojo, kad iš Karoliniškių pusės nušautas vyriškis ir paauglys vaikinukas. Tuo tarpu pamačiau, kaip minioje pradėjo sukiotis tankas. Važinėjo dideliu greičiu. Šiek tiek atsitraukėme toliau. Tuo metu pamačiau, kaip vyrai neša mergaitę (kuri giedojo) peršauta koja. Mes su dukra nulydėjome ją iki greitosios pagalbos mašinos. Kadangi prie mašinos nebuvo med. personalo (jie buvo prie bokšto), mergaitę perrišau aš. Jos blauzdoje žiojėjo apie 5 kap. didumo žaizda. Vyrai atnešė stipriai kraujuojantį be sąmonės vyriškį. Mačiau, kaip medikai, vienais chalatais, apšviesti prožektorių, ieškojo sužeistųjų kalne. Kareiviai, nustūmę mus nuo kalno, stovėjo ant cementinės sienos ir šaudė į aikštelę, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos. Paleido dūmų uždangą, gyd. Pumputienė ragino visus užsidengti kvėpavimo takus. Tuo tarpu pasigirdo kreipimasis į žmones: “Broliai, seserys. Į jus kreipiasi Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas. Išsiskirstykite namo, priešintis beprasmiška. Aukščiausioji Taryba paimta. Mes už demokratiją, mes tokie pat žmonės, kaip ir jūs…” Tai išgirdę žmonės nepatikėjo, protestavo švilpimu. Kadangi stovėjau prie greitosios pagalbos mašinų, girdėjau medikus kalbant, kad į kalną prie bokšto neleidžia.
4 val. 20 min. mes nuvažiavome prie Aukščiausiosios Tarybos įsitikinti. Ten buvo ramu.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 53–57