Ką aš mačiau prie Radijo ir televizijos komiteto 1991 m. iš sausio 12 į 13 naktį.
Apie 16 val. atėjome prie komiteto. Žmonių buvo labai nedaug. Kūrenosi laužas. Atvežė malkų. Supjovė, suskaldė. Primetė krūvą atraižų.
Vis lijo. Atsistojome ant senų laiptų. Ten buvo vienas pagyvenęs vyriškis su žaliu raiščiu ant rankos, dar keletas žmonių. Priėjo moteris su Lenkijos vėliava. Kiek pastovėjusi paprašė to vyro palaikyti vėliavą, o atsinešianti skėtį.
Vyriškis į tai pasakė:
– Man garbė laikyti šitą vėliavą.
Prie kito, “stiklinio”, įėjimo į pastatą buvo televizorius. Ten žmonių buvo daugiau.
Prie mūsų priėjo nedidelis pagyvenęs žmogelis ir bandė atidaryti duris. Jis buvo be palto. Rankoje turėjo kažkokį paketėlį. Pasakėm, kad čia nevaikšto. Paaiškinom, kur eiti. Nuėjo. Atrodė lyg pašto darbuotojas. Bet kodėl nežinojo įėjimo?
Atėjo viena kita moteris su termosais. Gėrėm arbatą, valgėm džiūvėsius. Kažkas išdėliojo sumuštinius ant šalia pastato esančių vamzdžių, pastatė termosą ir nuėjo į šalį.
– Užkandžiaukit, nesigėdinkit. Net ir dėkoti nereikės.
Buvo ir kitokių. Už sumuštinį – 90 kap. Aišku, kooperatiniai. Tokie naktį su visa mašina atvežė.
Apie 21 val. nuėjom pažiūrėti link Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Ten žmonių buvo labai daug.
– Grįžtam prie komiteto, ten mes labiau reikalingi, – nusprendėm.
Buvo 22.45 val. Mes vėl ant laiptų. Jaunimo buvo jau labai daug. Jie pradėjo rinktis nuo 18 val. Iš rajonų atvažiavo vyresnio amžiaus žmonės.
Arčiau pastato radom užkurtą dar vieną laužą.
Kažkas grojo armonika, Nuėjom link ten. Kieme, netoli “stiklinio” įėjimo, šoko gal dvidešimt jaunų porų kažkokį nelietuvišką (gal estų, gal suomių) šokį.
Ant kalniuko, kur buvo studentų štabo palapinė, Krišnos religinė grupė dainavo melodingas ritmiškas dainas ar giesmes apie tikėjimą į Dievą. Kai viena moteris pradėjo pasakoti apie kažkokį patirtą stebuklą, nuėjom.
Prie betoninės sienos stovėjo jaunas vaikinas ir, skambindamas gitara, dainavo.
Arčiau “stiklinio” įėjimo stovėjo labai daug žmonių. Sudarę ratelį jie dainavo liaudiškas dainas.
O žmonių vis daugėjo. Autobusus statė prie kiekvieno įėjimo, įvažiavimo, tiesiog ant šaligatvių. Jų buvo pilnas ir skverelis. Lengvosios mašinėlės stovėjo irgi čia pat.
Prie vartelių, arčiau sankryžos, nuėjo keletas vyrų. Ir mes. Ten du milicininkai prašė pastatyti prie įvažiavimo autobusą. Tai buvo tuoj pat padaryta.
Jau vėlokai pro mus, stovinčius ant senųjų laiptų, link durų skyrėsi sau kelią žmogus. Išgirdau už nugaros šurmulį. Vyrams pasirodė įtartina, juk durys nenaudojamos. Drąsesni pareikalavo dokumentų. Tas parodė. Ką jie perskaitė, aš nežinau.
– Patikrinau jūsų budrumą, – nusišaipė ir nuėjo.
(Buvo aukštas, apsirengęs lietpaltį, persijuosęs diržu, rankoje turėjo “diplomatą”.)
Prie cementinių gazonų gėlėms užgrojo ir uždainavo “Armonikos” ansamblis. Dainavom visi. Mes stovėjom muzikantams už nugarų, prie seno pastato.
Vėl nuėjom ant laiptų – iš ten geriau matyti, galima į šonu einantį geležinį bortą atsiremti. Ten stovėjo vyrai, dvi moterys, viena turėjo lentelę su užrašu “Laisvę Lietuvai”. Kraštu vaikščiojo vaikinas. Jie visi trys šnekučiavosi.
Per garsiakalbius pasigirdo pranešimas, kad puolamas Ministrų Tarybos pastatas. Kvietė žmones į pagalbą nuo Aukščiausiosios Tarybos. Po kelių minučių išgirdom, kad užėmimas nepavyko. Nuvilnijo:
– Valio!
Vos baigė dainuoti “Armonika”, pasigirdo šūviai iš pabūklo – vienas, du, trys… Atrodė, šaudo prie centrinės telefonų stoties. Žmonės nubėgo ten link. Bet daugiau nešaudė.
– Pagąsdino, – nusprendėm. Ir visi likom stovėti.
Po kelių minučių išgirdome sireną. Visu greičiu link mūsų važiavo “greitukė” su sirena ir šviesos signalais. Paskui ją, per žingsnį, lėkė karinė mašina su antenom virš jos ir tankai. Važiavo labai greit, bet net tankai neužkliudė nė vienos mašinėlės, kurios stovėjo čia pat. “Greitukė” sustojo prie skverelio kairėje gatvės pusėje, o karinė stabtelėjo prieš komitetą. Link autobusų iš mašinos metė sprogmenį. Baisus garsas, ugnis, dūmai… Vyrai, stovėję iš gatvės pusės prie autobusų, susikibo rankomis. Vaikinas, stovėjęs ant laiptų krašto, iškėlė kumštį ir sušuko:
– Gėda, fašistai jūs!
Iš karinės mašinos į jį paleido seriją iš automato. Vyrukas pasilenkė, pritūpė… Nepataikė.
Kariškos mašinos visu greičiu nuvažiavo pirmyn Konarskio gatve. Mes stovėjom savo vietose. Žmonės šaukė:
– Lie-tu-va! Bus laisva! Gėda! Fašistai!
Iškėlė rankas ir šaukė. Kas mojavo skėčiais, kas pagriebę pagalį iš malkų krūvos, o dauguma ir tuščiais kumščiais.
Po kelių sekundžių kariškos mašinos sugrįžo. Iš jų iššoko desantininkai ir, praskyrę priekyje stovinčius, puolė prie laiptų. Tankai atsuko vamzdžius į žmones. Ant tankų irgi stovėjo kareiviai. Jie šaudė ir mėtė sprogmenis.
Vyrai iš šalies šoko ant laiptų padėti ten stovintiems.
Aš, žinoma, nesiruošiau muštis su ginkluotais kariškiais. Pamačiusi, kad grumtynėse ant laiptų galiu tapti tik besigrumiančių auka, perlipau per kraštą ir paėjau į šalį. Prieš mane stovėjo pora jaunų žmonių. Mergina verkė užsidengusi rankomis veidą. Pro mus bėgo desantininkai. Vienas atsistojo per žingsnį nuo mūsų. Drabužiai nauji, šalmas ir automatas blizga. Automato vamzdis trumpas, blizga. Lyg tik ką pagamintas. Kareivis buvo nedidelio ūgio, labai jaunas, smulkaus sudėjimo. Galva maža, nosis trumpa, mažutė. Šalmas atrodė didokas jo galvai. Bet veidas… Veidas gelsvas, nė mažiausios kraujagyslės ar gyvybės ženklo. Lyg iš miego prikeltas išgąsdintas žvėris, jis šoko ant mūsų ir puolė… gintis. Tik jo niekas nepuolė. Mes stovėjom ir žiūrėjom į jį. O kareivis stovėjo išsižergęs, truputį pritūpęs ir mojavo šautuvu į visas puses, bet jam priešinosi tik oras. Čia mane susirado vyras (mat buvom pasimetę).
Tuo metu pradėjo smarkiau šaudyti. Nuo sienos ant galvų krito stiklai, akmenukai. Kažkas suriko, kad šaudo į žmones, kad šoviniai tikri. Visi pradėjo bėgti link skverelio. Pirmieji, užkliuvę už šaligatvio bortelių, cementinių gazonų, griuvo. Ant jų – paskui bėgantys.
Mes atsidūrėme krūvos viduryje. Vyras ištrūko iš krūvos pirmiau manęs. Paskui šiaip taip ištraukė ir mane. Pakėlėm akis. Iš tankų lipo kareiviai ir bėgo prieš mus. Jie užstojo mums kelią. Rankose turėjo juodas lazdas. Pirmiausia kirto vyrui. Buvom susikabinę rankom, todėl susigūžėm abu. Aš prasprukau pro kareivių kojas, o vyrą palydėjo lazdomis.
O skverelio gilumoje ir šone stovėjo žmonės ir niekur nesiskubino – nei link pastato, nei tolyn nuo jo.
Žvilgtelėjau link “stiklinio” įėjimo. Ten kareivių dar nebuvo. Tik daug žmonių.
Einant namo, ties “Sigutės” parduotuve, sutikom dvi užsienio žurnalistų mašinėles.
Šaudymas nutilo maždaug dar po 15–20 minučių.
1991 m. sausio 30 d.
LVNA
Fondo Nr. 9
Apyrašo Nr. 1
Bylos Nr. 1
Lapų Nr. 43–46